Levas („Pogrom“): „Kartais kur kas įdomiau iš bedugnės žiūrėti į žiūrintį, tapti bedugne ir stebėti“

„Pogrom“ tai noise / power electronics projektas, kurio gyvastį savo nasruose laiko Lietuviško pogrindžio aktyvus dalyvis Levas Urlo. Be šio muzikinio užsiėmimo, jis dar kažkada grojo metalą grupėje „Andaja“, kūrė drone‘ą / industrial projekte „Alkis įšalusiai aušrai“, turi noise alter-ego „Fulmar“, taipogi operuoja klavišais rokenrolo grupėje „Pergalė“, bei su Laurynu Jukoniu („Girnų Giesmės“) kuria įtaigų garsą ir žodį po pavadinimu „Budrūs“.

Gi šiame interviu buvo susikoncentruota konkrečiai tik į „Pogrom“. Bei pakalbėta apie power electronics  nešamą žinią, šios muzikos auditoriją, naudojamas pateikimo formas, iškeliamus ir nagrinėjamus klausimus bei… Koks būtų pasaulis (ir ar jis pasikeistų) pagal šio anti-meno kūrėją?

Pogrom“ šį šeštadienį sniego kruša purtys kalkes nuo Kablio lubų ekstremalios muzikos festivalyje „Armageddon Descends V“. Levas pasirodymo metu pažadėjo skleisti mirtiną meilę.

Sveikas, Levai. Visų pirma, ačiū, kad sutikai duoti interviu. Skaičiau raštišką pokalbį su tavim http://duzenos.lt saite ir jaučiausi jaukiai. Gi tavo grojama muzika, šiuo atveju išskirkim „Pogrom“, žaidžia priešinga korta – stengiasi supurtyti, sukelti diskomfortą (neklystu?). Tad kaip koreliuoja pas tave, tavo asmenybėje, ši dualistinė priešprieša?

Sveikas. Dėkui už klausimus. Tiesą sakant nepamenu koks tas duženų interviu buvo, bet ir nebežiūrėsiu kas ten ir kaip. Tebūnie tai švarus lapas. Ar mano muzikoje kas nors supurtoma, turbūt priklauso nuo pačio objekto – jis leidžiasi purtomas ar ne. Bent aš tokių ketinimų neturiu ir turbūt niekada neturėjau. Gal pirmuose eksperimentuose tai buvo įdomiau, bet toliau – ką gi, šiais laikais nustebti, šlykštėtis, baisėtis ar pan., kiekvienas galime tūkstančiu dalyku. Galim juos matyti, analizuoti, galim tiesiog sakyti, kad taip yra. Bet pasaulio dualumas iš esmės yra konstanta. Jei savo gyvenime teigi, kad nėra kitos pusės, užsiimi vienpuse gėrio ar blogio kontempliacija, tai tavo reikalas. Aš manau, kad yra du.

Taip pat ir asmenybėje – nesu vien jaukus, nesu ir vien kitas. Bet tai nėra priešprieša. Tai yra sąjunga. Tai nėra loginis AND, tai yra loginis OR, jei imtis būlio algebros. Viena tiesiog negali be kito. Viena minta ir gyvuoja kita, ir atvirkščiai. Todėl, kad yra tik taip. Be vieno nežinom kito, be tylos nežinom garso, be mirties nežinom gyvenimo, be dienos nežinom nakties, be baimės nežinom taikos. Gal tik kartais užsimerkiam ir apsimetam. Aš irgi kartais užsimerkiu, nes taip kartais lengviau.

Noise/PE performansuose dažniausiai rodoma sadistinė, brutali, kartais snuff dokumentika. Kodėl? Klausiu ne todėl, kad atsibodo matyti šį šabloną ir geriau paleistų noizeriai Čekuolio laidą ir bus „smarkiau“; o su ta intencija, kad kaip pasakė Nyčė „Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.“

Manau yra įvairiai. Vieni tai naudoja provokaciniais tikslais – parodyti, kad štai va taip va su plaktuku galima suknežinti kaukolę, filmuojant buitine kamera, aš tai atradau, bijokit, šlykštėkitės, kiti tai nagrinėja kaip dar vien realybės aspektą, treti tuo gyvena. Sadistiniai seksualiniai žaidimai – oi tabu kažkam, bet kažkas tuo gyvena ir mėgaujasi. Muštynės, kraujas, ritualinės žmogžudystės, dar kas nors… Puikiai žinau žmonių, kuriems tai nuoširdžiai įdomu ir jie tai mato giliau. Nebūtina kiekvieną kartą kovoti už kieno nors teises ar nešti kažkokią žinią. Vieni tabu transformuojasi kitais ir kai gimsta spekuliacijos, kad „kill feminism“ yra kažkuo blogiau už „entrails ripped from a virgin‘s cunt“, tada ką nors supranti arba ne.

Tegu ta bedugnė žiūri. Į ją įdomu žiūrėti, su ja susidraugauti. Vieni būna pranašai, nešantys svarbias žinias, kiti būna stebėtojai, analizuojantys vyksmus, kiti būna viskuo besipiktinantys ir tai, kas netelpa į jų pasaulio supratimo rėmus, mėginantys sunaikinti, žmogiūkščiai. Bet tai ką, ir jie yra čia. Kartais kur kas įdomiau iš bedugnės žiūrėti į žiūrintį, tapti bedugne ir stebėti. O noizo yra irgi visokio ir apie viską. Gal jo pateikimas ne visiems priimtinas, kaip ir kokio goregrindo ar black metal, bet tai jau priimančiojo reikalas kaip tai priimti. Nėra gi privalomų noizo ir industrialo klausymo klasių, kuriose būtinai turėtum žiūrėti ir klausyti kas tau nepatinka.

Power electronics yra su mintimi purtyti politinę sistemą, iškelti socialinius klausimus, ir pan? Turbūt ir tas, mano minėtas, disharmonijos klausytojui sukėlimo faktorius galioja. Bet ar noizeriai yra tie žmonės, kurie prie alaus bokalo sėdi ir galvoja kaip sukelti revoliucijas ar perversmus? Dar, žinoma, galima pridėti ir keletą į performansą atėjusių hipsterių, kurie rinkimuose vėl balsuos už liberalus – bet ar jie bent stengsis suprasti tavo siunčiamą žinutę? Tad, kokie PE/noise muzikos vizija, misija, tikslai ir „elektoratas“?

Nėra vizijos, nėra misijos, nėra tikslų, nėra elektorato. Galbūt pernelyg idealistiškai galvoji, kad 100 kasečių išleidžiamas įrašas pasaulyje gali ką nors pakeisti. Tai yra vieno žmogaus refleksija į tai, kas vyksta, tai, kas jam įdomu arba retais atvejais į tai, kas jam atrodo bus populiaru ir jis tuoj tuoj išgarsės šitam super secret society. Bet tokie žmonės kaip atsiranda taip ir dingsta.

Politinės sistemos – purtyk tu ją nepurtęs. Gali tūkstantį kartų rodyti savo video žygiuojančius nacius, komunistus ar sėdinčius budistų vienuolius, politinės santvarkos nepakeisi. Ar visgi aš kažką praleidau ir kur nors industrialistai surengė perversmą ir padarė Brexitą? Tai yra maža bendruomenė žmonių, kurie keičiasi savo idėjomis ir nesvarbu, kad kai kurie garse gal pasiekė daugiau nei kiti, iš esmės tai yra tai – hobis. Gali tu turėti tūkstantį transformerių, kareivėlių ir tankų modeliukų, būti superinis jų vadas, bet visgi tai tik ant savo dryžuoto kilimo žemės.

Taip ir čia. Tai yra kultūra netoli užribio. Ribinė. Ji nėra skirta pasauliui keisti. Ji nesukels revoliucijų ir perversmų. Noizas neskambės Vilniaus gatvėse, Gedimino prospekte ar Siemense. Tai liks pakankamai mažame tai mėgstančių žmonių rate. Ir nevadinsiu aš to dvasiniu onanizmu ar pan., nes yra daugybė viena kitai prieštaraujančių idėju, perteikiamų per tą pačią garsinę prizmę, bet va, jei net blackeriai balsuoja už liberalus, tai už ką balsuoti noizeriams? Murzą? Panką? Tai nėra bendruomenė, tai individualistai, kažkuo panašūs į pašto ženklų rinkėjus, kartas nuo karto susirenkančius pasidalinti savo naujai surinktomis mintimis, kurios galbūt bus įdomios kitiems filatelistams. O gal ir ne.

Klausimas kaip tęsinys prieš tai ėjusiam. Sakoma, kad „menas išgelbės pasaulį“. Tą žmonija kartoja nuo tada kai sukūrė pirmą piešinį ant uolos, bet pasaulis laikosi Status Quo – nesibaigiantys kariniai konfliktai, skurdas, badas, prievarta. Norėčiau paklausti koks pasaulis būtų pagal anti-meno (klystu?) kūrėją power electronščiką?

Tai toks kaip dabar. Dabar yra puikiausias momentas gyventi. Ar ką nors norėčiau keisti? Nu ne. Ai bendrai gal norėčiau ką nors pakeisti truputį, bet tai koks skirtumas. Menas neišgelbės pasaulio. Tu gali pats save išgelbėti, įsivaizduodamas, kad ką nors gelbėji. Tada svarbaus gelbėtojo vaidmuo tave gali išvesti iš tariamos ir sugalvotos beprasmybės. Nes tada gali pasijusti svarbus ir didis.

O kodėl ne status quo – nesibaigianti taika, nes vis tiek kur nors kas nors nekariauja, nesibaigianti prabanga, nes vis tiek kažkur kažkas gyvena turtingai, nesibaigiantis persiėdimas,  nes restoranuose pilna žmogučių, kertančių agurko lupeną su sėmka už 20 eurų, nesibaigianti meilė ir t.t.? Yra gausu informacijos apie tai, kas negerai, yra taip pat apie tai, kas puiku.

Pasaulis pagal power elektronščiką? Tai, kas yra dabar. Puiki gamta, žvėryno rajonas, troleibusai važinėja, alų dar pardavinėja, gali būti penkių lašų budizmo sektos atstovas, gali būt katalikas, gali būt kuo nori – menininkas arba ne, vyras arba moteris, vieno dalyko nėra – to, kas tau pasako kuo turi būti. Dėl to gal kai kuriems sunku ir tada žmonės ieško idealų, vedlių, vadų kame nors, bet ne savyje. Dabar pasaulis yra puikiausias. Pasikartosiu dar ir dar.

Paskutinis „Pogrom“ albumas „Father: Land“ – nebe apie politiką. Jame nagrinėjami „du amžini įstatymai – meilė ir mirtis“. Paaiškink, prašau, daugiau apie tai. Kai baigiasi meilė, tada žmogus miršta? Turbūt, pažvelgus į pasaulio realybę, yra jame masė ir gyvų numirėlių ar paprastai – zombių?

Na va, nuostabu, kad tu jame atradai tokią prasmę – kai meilė baigiasi, žmogus miršta. Ko gero taip ir yra. Galima net pradėti išvedžioti, kad žmogus miršta tada, kai nemyli gyvenimo, kai jam nebėra ko mylėti, galima išvedžioti daug ką. Kiti žmonės štai išvedžiojo, kad tai tiesiog boneheadinis albumas apie Tėvynę.

Iš tiesų tai viskas paprasčiau – tai albumas, skirtas mano tėvui ir jo mirčiai. Tai buvo medžiaga, kuri turėjo būti panaudota koncerte Serbijoje, bet tuo metu įvyko mirtis ir mažiausia arba daugiausia ką aš galėjau padaryti negrodamas ten – kažkaip jį pagerbti. Jis grojo triūba, todėl kai kur albume girdisi šis instrumentas ir šiaip į tai galima pažiūrėti kaip į Tėvas: Žemė. Nes jis po žeme. Bet va tu sugalvojai visai kitaip, nes aš nieko nepasufleravau kaip tai turi būti suprantama ir tai puiku.

Kas pirmiau; garsas ar žodis? Ir kas svarbiau?

Pirmiausia mintis. O tada jau priklauso. Kartais garsas, kartais žodis. Nėra vienareikšmio atsakymo. Nes gimimas įvairus. Gal mintis + žodžių užuomazgos, embrionai, o tada garsas, išnešiojantis ir galiausia pagimdantis žodžius, prisiglaudžiančius prie garso.

Duzenos.lt interviu teigei, kad klausai suomišką black metalą, kuris žavi savo primytimuvu. Jame, kaip ir PE garsyne itin sunku suprasti kas yra „dainuojama“. Ar tokiu atveju reikia skaityti kai klausai, ar „žiūrėti“ į vokalą, kaip į instrumentą, ar tiesiog esmė slypi bendrame energetiniame užtaise?

Vėlgi priklauso. Goatmoon štai labai melodingas, yra nemažai kur dainuojama. Bet ar kada nors koncerte eini paklausyti „žodžių“? Ne. Tada eini į poezijos pavasarį, poezijos rudenį, poezijos popietę arba skaitai kieno nors sueiliuotus smsus. Visa tai yra viena ir bendra.

Žodžiai yra įdomu, jei nori panagrinėti kažką, o tuo pačiu pats save pasinagrinėti giliau. Bendrai patirčiai žodžiai nereikalingi, kaip ir vaizdai. Yra manau žmonių, kurie labai video pastato į lygiagretę su industrialo ar powerio performansais. „o va čia jis groja kaip tankai važiavo“, „čia jis dainavo kaip tiems sunkiai ten prie staklių dirbasi“, „šičia nesuprantu, bet turbūt tie gamtos vaizdai reiškia, kad tokia gamta išnykusi, dabar nebėra, dėl to jis taip rėkia ir liūdi“. Kuo toliau tuo įdomiau man pačiam yra tas plikas, nuogas garsas ir kiekvieno išgyvenimas susiduriant su juo. Be pašalinių suflerių. Bet kaip bus Armageddone dar nežinau.

Kas tave labiausiai siutina šiame pasaulyje? Buki politikai? Žiaurūs diktatoriai? Akli kraštutiniai religiniai fanatikai? (berods apie pastaruosius sukūrei opusą „Degančios Suros“)

Nu kad žinok niekas manęs nesiutina šiame pasaulyje šiuo momentu. Buki politikai? Iš jų juokiamasi ir tai pralinksmina. Žiaurūs diktatoriai? Kas čia tokie? Šiaurės Korėjoj? Ar kur nors kitur kur aš nežinau? Irgi nelabai siutas ima. Kraštutiniai religiniai fanatikai visai nieko irgi, kai tai per atstumą. Yra dalykų, kurie man atrodo keisti ir kurių aš nesuprantu – žmonių ŽINOJIMAS kaip kas turi būti, CYPIANTIS magnetofonas, sukantis kasetę, BAIKERIAI, VISIŠKAS kažko atsisakymas, tikintis, kad išsioperavus plautį, bus galima ramiai nerūkyti ir SIEKIAMYBĖS, kurios turėtų būti lyg bendros visiems. Bet šiaip tai tie dalykai tiesiog. Jie nesiutina. Apie juos įdomu pagalvoti.

Kokią savybę žmoguje tu labiausiai vertini?

Gebėjimą.

Po projekto „Pogrom“ vėliava tu per metus pasirodai 2-3 kartus, tad susidaro įspūdis, kad pasirodymas būna ilgai brandinamas ir rūpestingai išnešiojamas. Penktame Armageddone skleisi labiau mirtį ar meilę?

Na, manau, kad daug ką gąsdina pavadinimas, o gal kai ką ir muzika. Nelabai čia ir prikoncertuosi Lietuvoj. Jukatane Pogrom apšildymui dydžėjaus iš Ispanijos netinka, ŠMC kiekvienas menininkas, tai lyg ir šiaip apstu, Kably pankai, o aš ir nesiveržiu. Bet jei pasipiltų kvietimai groti kas savaitę, ko gero to nesugebėčiau. Visgi taip, pasirodymai ilgai brandinami ir šįsyk tai bus lyg ir dalies naujo albumo pristatymas. Bet aišku skleisiu meilę. Bet jei kas nors mano meilę supras kaip mirtiną, tada puiku.

 

BLITZ:

  1. Smurtas ar atjauta? Priklauso nuo situacijos. Bet paprastai atjauta.
  2. Akla viltis ar žiauri realybė? Nėra aklumo ar žiaurumo. Yra tai, ką pasistatai sau. Žiauri viltis ar akla realybė? Kažką kontroliuoji, kažko ne.
  3. Ugnis ar vanduo? Nu čia nesąmonė. Su vandeniu ugnį užgesinsi. Su ugnim vandens neuždegsi. Atsigert kartais geriau nei prisidegt, bet kartais to žiebtuvėlio taip ieškai..
  4. Gimti ar mirti? Nes pradedi. Su mirtim užbaigi. Galbūt tam, kad vėl gimtum. Mirti yra bloga, bet paskui gera gimti. Ateina palengvėjimas ir tai, kas nauja.
  5. Laimė bukume ar žinojimo kančia? Oi nu čia kaip Julius Janonis taip. Nėra kančios žinojime. Tiesiog žinai. Todėl aišku kad žinojimo kančia. Jei taip jau čia šitas žaidimas eina.
  6. Facebook ar Google? Bing.
  7. Religija ar politika? Religija man įdomiau. Labai norėčiau būti išprusęs politikas ir dar suprasti ekonomiką, bet taip nėra. Todėl tik galiu pasakyti dieve duok jiems ramybės.
  8. Tikėjimas ar mokslas? Saugiai ir gerai pasvertos abi pusės. Tie, kas eina vien tik į mokslą, atmesdami bet kokią mokslo neįrodytą prizmę kaip nesąmonę, yra siaurapročiai. Tie, kas remiasi vien religija, neigdami mokslą ir sakydami, kad Dievas sukūrė žemę prieš 6 tūkstančius metų ar kaip ten yra, yra tokie patys siaurapročiai. Tiek viena, tiek kita yra labai įdomu.
  9. Darbas ar jausmai? Išgėriau 7 alaus galvodamas apie šitą. Bet taip ir nesupratau. Matyt jausmai.
  10. Liberal Cunt” ar “Father: Land”? Žiūrint kaip jausmai sako. Ir vienas ir kitas geri.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *