Liūdni šokiai Vilniuje: SOLO Ansamblio metų pabaigtuvės

Praėjęs šeštadienis į istoriją įeis kaip itin sudėtingų pasirinkimų metas. Centre siautė eglutės įžiebimo iškilmes, „Siemens” arenoje savo ambicijas matavosi šiandieninio Lietuvos hip-hopo superžvaigždės. LOFTAS buvo kiek kuklesnis – kvietė liūdnai pašokti. Kadangi žmogus esu zanūdnas – pasirinkau Naujamiestyje surengtus šokius.

Muzikiniam intro pasirinktas alternatyviajai publikai puikiai pažįstamas Domininkas Kunčinas nekukliai pasislėpęs po Direktoriaus pseudonimu. Foną dauguma išnaudojo pašnekesiams, alaus bokalui ar, tiesiog, rimtam pasiruošimui vakaro kaltininkų šou.

Sadance-26

Po Direktoriaus atėjo trio iš Baltarusijos eilė. Kaip skelbė vėliava, grupė pasivadinusi esseb repus pavadinimu. Jeigu apversime – Super Besse. Man ši trijulė viena iš neprastesnių rusakalbio post-punko pavyzdžių. Nieko naujo, nieko stebuklingo.

Tvarkingai sukalto post-punko užteko apie keturiasdešimt minučių. Jeigu matyčiau pirmą kartą – turbūt jau būčiau pamiršęs. Kadangi pamėgau prieš tai, įspūdis geresnis. Vis dėlto, tinkamesnės jiems mažesnės erdvės.

SOLO Ansamblis per maždaug metus padarė labai daug: įrašė albumą, atgrojo pagrindiniuose vasaros festivaliuose, tapo tautos jaunimo naujaisiais pranašais. Po šio vakaro galima kabinti ir dar vieną pasiekimą – surinko pilną LOFTĄ, o tai yra daug.

Sadance-36

Kaip paaiškinti tokį fenomeną? Savo muzikoje grupė jungia visą šiuolaikinės muzikos vinigretą – elektronika miksuota su melancholišku roku ir praskiesta poetiniais tekstais. O kai tai dar ir nepriekaištingai atlikta, tuomet ir kyla psichozė. Beprasmiška kalbėti apie pasirodymą – jis kaip niekada buvo išbaigtas, pasiruoštos ir dekoracijos, puikiai žaidė šviesos.

Erdvė tobulai tiko grupei. Iš keturių matytų koncertų šitas buvo geriausias visomis prasmėmis. Manekenės ant scenos stiprino įspūdį. Ypač žinant, kokia rizika būti nesuprastam su tokiomis scenos dekoracijomis.

Norisi tikėti, kad sėkmingas debiutinis albumas nebuvo tik atsitiktinumas. Norisi tikėti, kad SOLO Ansambliui LOFTO lubos nėra galimybių riba. Dvidešimt metų gyvenome be FOJE. Šiandien turime modernią poetiškai sukalto roko variantą, kurio seniai laukė senoji ir pagaliau gavo jaunoji melomanų karta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *