LOFTAS FEST’13: lauksim pakartojimo kitamet

Hipsterynas. Atmosfera. Spalvos. Muzika. Betonas. – štai tokie raktiniai žodžiai iškrito man, per kelias sekundes akimirkai grįžus atgal. Praeitamet šitame festivalyje kažkodėl nebuvau, o užpraitamet atrodo jis dar nevyko. Tačiau žiū gi „múm“, žiū gi Chinawoman, žiū gi kiti spalvingi atlikėjai tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos. Ir dvejota nebuvo nė akimirkos kur aš pasitiksiu vasarą. Festivalyje LOFTAS FEST (o rytais kas be ko pas meilužę arba kaip skelbė renginys – mamą).

Myliu hipsterius. Aš rimtai. O kodėl jų turėčiau nekęsti? Panagrinėjus kas buvo praeityje, tai tik mylėt juos ir reikia. Itin stilingi, itin spalvingi, geros valios, geros nuotaikos, bendraujantys, atlapaširdžiai – bent aš tą socialinę subkultūrą matau taip. Gi praeityje mes turėjome bisexualius emo, prieš tai – tuščiagalvį „auksinį jaunimą“, dar seniau – pižonus (pastarieji, beje, mane labiausiai erzino), o kažkada senai labai senai urlaganus su neformalais. Tad tikrai kodėl mes turėtume nekęsti hipsterių?

„Ale tu tai pankas, į tokį festą su „Skyforger“ maike sugalvojai varyt“ – taip mano apsirengimą pakomentavo LOFTAS FEST sutiktas naujas smagus pažystamas. Iš ties pribendrauta buvo daug, susitikta ar prasilenkta su galybę pažystamų, atrasta naujų draugių. Labai patiko renginio atmosfera – kad ir kurion pusėn eidavai – visi pasitikdavo su sukąstais dantimis (turiu omeny  šypseną). Ar perkant arbatą iš „Coffeino“, ar imant traškias lazdeles iš siūlytojų, ar klausant paskaitą apie Samsung Galaksi S8, ar kad ir prašant iš atlikėjų autografų.

LOFTAS FEST-52

Už pastarąjį dalyką išskirtinį ačiū tariu ne bet kam, o pačiai festivalio galvai, t.y. Viktorui Diawarai. Mat būtent jo dėka mes gavom ant vinilo „múm“ parašus, gi šie darbą atliko itin atsakingai – Viktoras dar net sugrįžo iki mūsų su broliu paklaust „ant kurios plokštelės pusės rašytis?“ „Ant priekinės!“ – atsakėm mes ir gavom Islandiška poezija išdabintą vinilą. Va čia tai bent trofėjus, va čia tai bent pasisekė! Ačiū Viktorui, kuris pasirodė kaip tikrai šiltas čiuvakėlis.

Apsauga tašę purtė tik pirmą dieną. Kitomis dienomis jau tik paklausdavo: „fototechnika?“ Atsakymas būdavo neverbalinis – linkt galva, ir eini šokiuosna. Daina Dubauskaitė atraportavo, kad feste prabuvo 11 valandų. Aš gi galiu „pasigirt“ kaip sykis analogišku kiekiu, bet vis viena, nors atrodo, kad skaičius – begėdiškai mažas, tačiau štai tik šiom dienom įspūdžiai susigulėjo ir liejasi raidžių pavidalu kaip šilti prisiminimai. Kiekviena erdvė lankyta proporcingai, o nedalyvauta tik nei vienoje paskaitoje iš apsileidimo, bei mistiškai nerasta „Ravezilla Cave“ patalpa. Žoskai gerai buvo „Kino Pasaka“ šeštadienį – 9-tą žiūrėjau „Čiko ir Rita“ filmą ir tai buvo kaip tik ko tam momentui reikėjo užpildyt muzikiniam langui.

Na, ir galiausiai muzikinė dalis. Festo absoliuti vinis buvo tai ko labiausiai laukiau, bet, kad TAIP gerai bus – nesitikėjau. Kalbu apie „múm“ pasirodymą. „Atsimenu“ šių Islandų koncertą Rygoje, kurį lankiau prieš 4 ar 5 metus. Po jo buvo atsidurta Latvijos policijos areštinėje, o koncertą atsimint rimčiau galėjau tik iš kreivai šleivai nufilmuotų klipukų Nokia telefonu. Tai, žodžiu, toliau nebepasakoju, o tepasakysiu, kad tada mano itin neblaiviai galvai „múm“ grojo per daug naujojo albumo dainų ir per mažai…

loftas fest 3d -23

ould-skūlo! Bliamba, net nežinau ar verta pradėt vardint dainas, nes programa ėjo beveik kaip pagal užsakymą. Nuo tokio už dūšios stverenčio kavalko kaip „We Have a Map Of The Piano“ iki „Green Grass of Tunel“; nuo „Smell Memory“ iki „A Little Bit Sometimes“. Be abejo buvo ir nauja daina iš naujojo albumo, kuri savo dramatiškumu iš ties nustebino, nes paskutinis albumas „Sing Along To Songs You Don’t Know“ pasižymėjo itin išreikštu pozityvumu.

Ir šiaip „múm“ patiko kaip individai. Kažkokią magišką aurą skleidė viso pasirodymo metu, būdami kartais tai žaismingai vaikiški, tai visiškai rimti ir profesionalūs muzikantai, kurie groja kiekvienas keletu instrumentų (pradedant violončele, baigiant gitara). Kas geriausia tai, kad to čiuvo su kuriuo dariau interviu – nebuvo ant scenos. Kalbu apie Orvarą, kuris visgi liko Islandijoje, nes jam – ankščiau nei tikėtasi – gimė vaikelis. Palaiminta toji siela kuri tapo tų žmonių šeimos dalimi.

Antras laukiamiausias pasirodymas buvo Chinawoman, tačiau pastarasis nepaliko su ryškesniu pėdsaku širdy. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – tamsių dermių muzoną ne saulės atokaitoj klausyt. Ir pačiai Chinawoman buvo keista dėvėt akinius nuo saulės, o ne vienas sutiktas prietėlius vėliau išreiškė nustebimą, kodėl kai kurie atlikėjai pastatyti dienos startui, kai realiai jie headlineriais turėtų būt. Čia toks smulkus akmenukas organizatorių stovyklon. Tiek kalbant apiemúm, tiek apie Chinawoman ar, kad ir apie rytan nugrūstą reiverių projektą „Auksinis Parazytas“.

loftas fest 3d -76

Ai, na ką čia daugiau ir pasakot! Manau, pagavot kampą kaip kas ten buvo. O tie kas dalyvavo, tikiuosi tiems šis rašinys padėjo sublizgėti prisiminimams. Keistos man dvejonės iš organizatorių pusės, kurie neapsisprendžia dėl datos, festivalio pavadinimo, jo koncepcijos ir panašių dalykų (tą spaudoj skaičiau). Nes juk žmonių BUVO ir buvo DAUG. O jei visgi minusas galutinėj buhalterinėj apskaitoj išlindo, tikiuosi jis neužkirs kelio ryžtui. Nes nuo šiol LOFTAS FEST Kultūrnamiui nejučia tapo tokiu pat laukiamu dalyku kaip pati vasara.

Tad tik keep on going and see you same time next year! (čia, kad Diawara suprastų)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *