Luctus: „ne ideologija formuoja klausytoją ar muzikantą, o jis ją“

Grupę “Luctus” žinau jau kokius 8 metus, kuomet man būnant JAV, draugelis gimtadienio proga atsiuntė keletą Lietuviško metalo kompaktinių plokštelių. Tarp “Mandragoros”, “Dissimulation”, “GROL” ir pan., buvo man tada negirdėtas vardas, o albumas buvo pavadinimu “Ad Arma”. Bekompromisinis black metalas, pagardintas gūdžią ir melodingą atmosferą kuriančiais elementais iš kart užkariavo mano CD grotuvą. Grįžęs į Lietuvą, galima sakyt, pirmu taikymu variau net į du “Luctus” koncertus, bei su nekantrumu pradėjau laukt naujos grupės kūrybos.

„Jaučiant pabaigą arti“ savo skambesiu bandą pavertė kaip kietesne, griežtesne ir ekspresyvesne, kas ypač pasijausdavo jų nesumeluotuose koncertuose, kur susirinkusieji beveik visada sukdavosi pogo sūkury. Kaip žinia didžią savo gyvenimo dalį „Luctus“ vedlys Simonas Jurkevičius praleido Italijoje, tačiau prieš pora metų visam laikui pagaliau grįžo į mylimą tėvynę. Ir iš kart kibo į metalo scenos gyvenimą nagais užsitarnaudamas su grupe kaip daugiausiai Lietuvoje ir užsienyje koncertuojantis sunkiosios muzikos kolektyvas.

Tad pakalbinti idėjinį „Luctus“ vadą Simoną buvo mano sena užmačia ir simboliška, kad būtent jis yra pirmasis metalistas, su kuriuo renčiau pokalbį. Kalbėta buvo pusantros valandos, iš suplanuotų 19 klausimų išbraukiau 3, bet į jų vietą stojo papildomi ~10. Apie tai kas yra „Luctus“, apie tai, kad balandžio mėnesį jie išleidžia ilgai lauktą naują albumą, apie būsimus planus, viziją, ypatingai gausius koncertus užsienyje ir Silvio Berlusconi, bei „tikėjimą“ šėtonu, ir galų gale šiaip panas buvo labai draugiškai pabazarinta.

Sveikas, kai kažkada tave kalbinau pasakojai apie artėjantį albumą. Koks jausmas pagaliau sulaukus, ar tiksliau jau pagimdžius jį? Cezario pjūvio atlikt be narkozės nereikėjo?

Jausmas be abejo geras, nes paskutinį kartą kada išėjo albumas, tai buvo prieš 3-4 metus. Į jį įdėta daug pastangų ir darbo. Ilgai tesėsi kūrybinis procesas, nes įvyko daug pasikeitimų mano asmeniniame gyvenime, kas tai įtakojo. Kol kas albumo rankose neturiu, nes vyksta masteringo procesas, bet , manau kitą (šią) savaitę jau jį turėsiu. Rezultatu esu nepaprastai patenkintas, tad ir kitų lūkesčiai viliuosi gal netgi bus pranokti.

Kūrybinis albumo darbas vyko mūsų studijoje kur repetuojame, o jo materializacija, ar tiesiog įrašymas – kitoje (Latvijoje – aut. past.), kurioje užtrukome berods 6 dienas.

Eina sau tai čia šiais laikais tokiais tempais kepami albumai?!

(juokiasi) Nu, matai, mums ne reikėjo groti pagal kažkokias natų pentogramas, nes savo gabalus mokame atmintinai. Aišku visokių niuansų būna, kaip sakoma, siekdamas tobulesnio rezultato daug ką kartot tenka ar perdarinėt, kol gaunasi taip kaip reikia.

Tas pats įrašymo darbas tai labai sunkiai koncentruojamas, nes 3 metų darbą sudedi į 6 dienas, o tada tas 6 dienas suspaudi į 40 minučių. Ir beabejo buvo visko, ir sunku ir linksma ir kūrybinė atmosfera, ir darbinė, bet galiausiai visgi viskas pavyko puikiai.

OK, prie albumo dar grįšime, dabar pakalbame apie fakultatyvus. Per pastarasias dienas susidariau įsūdį, kad esi labai užimtas ar tiesiog hiperaktivus asmuo. Nes štai festivalyje „DarGana“ dainavai su „Xess“, tada trečiadienį buvai Ukmergėje su savo filmo premjera (apie kurį plačiau prašom), bei sekmadienį skrendi į Romą! Tad ar esi hiperaktyvus nuo vaikystės ar šiaip negali be vieklos?

Na jo, pastarasis laikotarpis su savo užimtumu ir veiklomis praktiškai vos ne pranoksta visus prieš tai buvusius 4 metus. Vis dar vyksta darbai ties albumo išleidimu, tada albumo viršelio maketavimas, kurį akylai prižiūrime dėliodami akcentus bendraujant su dizaineriu Roswa. Toliau, mūsų albumo pristatymo koncertų rengimas, kurį mes tikrai nenorime daryt kaip eilinį kaimo koncertėlį. Toliau mūsų europinio turo detalių derinimas, kurios nors ir iš esmės sudėliotos, bet ir nuolat kinta, tad reikalauja nuolatinės priežiūros. O į Romą vykstu asmeniniais reikalais…

LUCTUS promo_5

…pas antrą pusę turbūt?

…ne ne, antra pusė yra čia, vietoj (juokiasi). O dėl filmo tai yra tiesiog mano hobis. Pristatymas vykęs Ukmergėje nebuvo kažkoks renginys, o tiesiog filmo peržiūra, kuri kas keisčiausia sulaukė gan nemažo susidomėjimo. Buvo tikrai daug žmonių, įvairaus amžiaus, tipažų. O kodėl Ukmergėje? Nes tiesiog pažintys yra ten, kurios man pasiūlė šią pristatymo idėją, kuomet prasitariau, kad turiu sukūręs filmą. Ir finale gavosi laba jaukus, paprastas, šiltas vakaras, be pompastikos ir pan. Na, būtent toks kokie man patinka.

Koks tai filmas, apie ką?

Tai vaidybinis filmas su savo plotme, kuris buvo padarytas Italijoje prieš 3 metus. Pats filmas visiškai nesusijęs su metaliniu pasauliu, ta prasme tikrai nėra siaubo filmas ar pan., o greičiau drama, nihilisitinio gyvenimo drama. Suvaidintas italų aktorių, italų kalba, bet su lietuviškais subtitrais, žinoma.

Pastaruosius metus gyvenai Italijoje ir štai grįžai į tėvynę. Dažnai būna, kad per atstumą viskas atrodo gražu kol „neįkrenti į purviną balą“. Tad kokie tavo įspūdžiai sugrįžus ir kaip tu žiūri į Letuvą; jos gyvenimą, žmones, kultūrą, politiką ir pan.

Apie politiką tikrai negaliu nieko papasakot, nes ja visiškai nesidomiu, nes tai yra durnių laivas, kuris plaukia nesusijęs su tuo kas yra po juo. Ir norint kažką pakeist, reikia šakes pakelt į orą ir užbadyt jomis visus politikus.

Nu gerai, užbadysi, o kas tada vietoj jų?

Na, turiu omenyje perkeltine prasme, nes vis tiek jei taip ir įvyktų kaip sakiau, iš esmės niekas nepasikeistų, nes yra tie kurie vadovauja ir yra tie, kurie vykdo. O dar ypač lyginant su Italija, kurioje prabuvau ilgą laiką ir ten politikai yra tarsi sudegusio teatro marionetės, pvz žymusis „politikas“ Berlusconi yra tik ledkalnio viršūnė, jis tarsi žvaigždutė ant Kalėdinės eglutės, jis tik vykdo nurodymus tų kurie aukščiau už jį. O grįžtant prie pagrindinės minties tai, norint kažką pakeist – joks politikavimas nieko nepakeis. Reikia radikaliai sugriaut viską ir iš naujo statyt.

OK, metam lauk visą šitą ir paporink apie gyvenimą, žmones, kultūrą, bei panašius aktualius daykus. Visi Lietuvoj sako, kad užsienį tai žmonės gyvena, kad va italai linksmi, o Lietuviai niūrūs, užsidarę.

Man atrodo, kad esminė bėda yra neapykanta sau ir (teisėti) egoizmo proveržiai su nuostata „gerai ten kur manęs nėra“… Bet su laiku viskas pasimatė, kad nėra „ten“ taip viskas paprasta. Visi galvojo, kad tarkim Amerika yra rojus, ten pasidarysi babkių ir gyvensi kaip ponas, tačiau per pastaruosius metus matom kas ten vyksta, kad „rojus“ subyrėjo į šipulius.

Kalbant apie tai, jog grįžau į Lietuvą tai esu labai tuo patenkintas, nes pagaliau užsiimu veikla kurią jau nuo seno esu sau tarytum susiprgramavęs, t.y. muzika, kurią man truputį trukdė vykdyti gyvenimas Italijoje. O kalbant apie kultūrą, žmones ir t.t. tai nėra kažkokios linijos, o yra savi pliusai ir savi minusai. Bet tarkim Lietuvoj man patinka, nors ir matau, kad gyvenimas čia sunkus, kita vertus kur jis yra lengvas? Italijoj galvojat lengvesnis? nė velnio, nes situacija apgailėtina, laivas skęsta greičiau nei Titanikas.

žiema 222

Tai griauni visą tą emigravimo mitą, kuris dabar yra užvaldęs Lietuvą?

Beabejo. Na, žinoma, ten kokio statybininko ar šikano valytojo uždarbis yra trigubai didesnis, bet kitavertus pragyvenimas – lygiai taip pat. Na, OK, gali išvažiuot ten kokiam pusmečiui ir po to grįžęs į Lietuvą mėnesį pasitaškyt babkėmis, bet tai, mano nuomone, yra visiškas nonsesnas. Jau geriau stengtis būti ČIA, kapstytis kaip nors ir pripažystu, kad nėra lengva. Bet lengviausia yra nieko nedaryt ir tisiog bliauti raudas apie tai kaip kad va vienas ten išvažiavo iš Lietuvos ir užsidirbo tiek, kitas nuskrido pasistatė tą. Bet aš tikiu, kad valia yra beribė ir su jos pagalba tu gali susikurt gerovė bet kur, nesvarbu Lietuvoj ar Amerikoj, tačiau tiesiog reikia veikti, o ne vien skūstis ir šnekėti.

Kaip tu žiūri į emigrantus ir Europos Sąjungą? Tarp metalistų yra daug ES skeptikų, o ir emigrantus dabar populiaru keikti.

Na, kas dėl išvažiavimo, tai visi kurie labai norėjo, tai išvažiavo ir prieš ES. O apie patį šį tvarinį esu skeptiškos nuomonės, nes tai yra instrumentas mažai grupelei žmonių, valdyti daugumą, kuriai yra kuriama iliuzija, kad viskas daroma vardan gerovės. Ir aš netgi turiu tokią radikalią mintį, kad visa tai yra net baisiau už karą. Šioj epochoj tie materialiniai, ginklų karai dalinai baigėsi, bet atsirado nauji, tais kuriais yra plaunamos žmonių smegenys.

Tarkim mes jums duosim demokratiją, bet jūs visvien darysit taip kaip mes nusprendžiame. Tas pats ir su laisve. Ir visame pasaulyje judama link to, kad viskas susgniaužia į vieną kumštį, kuris viską valdo ir tai iš tikro akivaizdžiai matosi. Yra grupelė žmonių su interesais, yra politikai kaip šachmatų pėstininkai, ir yra paprasti žmonės. Juk ir durnas supranta, kad yra labai paprasta formulė: „Jei yra per mažai pinigų, jų galima padaryti daugiau, gi jei yra per daug pinigų, juos galima pamažint“ – tai kodėl to iki šiol niekas nedaro? Ir kalbant apie žmones kurie labai gilinasi į politiką, tai nežinau, manau, jie tiesiog gaišina savo laiką, vietoj to, kad ką nors veiktų.

Kokio skambesio banda yra „Luctus“. Tu pradėjai kaip blekeris. Vėliau savo antrą albumą priskyrei hardcore stilistikai, gi dabar šalia black aš dar ir regiu thrash metal prierašą. Tad kaip yra? Ar laikaisi kokios ideologijos?

Manau, stiliai, etiketės ir panašūs dalykai nėra esminės detalės muzikoje. Kas dėl ideologijos, tai, manau, ne ji turi diktuoti muzikos skambesį, o avirkščiai. Negi tu pasiimsi kažkokį katalogą su apibrėžimais ir vartydamas jį pagal formules taikysi kažkokią konkrečią sau. Tipo blekeris yra niūrus, mizantropiškas, užsisklendęs, bet aš pavyzdžiui esu gana linksmas žmogus. Žinoma, tam tikra ideologija yra, bet aš labiau linkęs tai krikštyti „gyvenimo tiesos“, kurias diktuoja supanti aplinka. Ir laikausi nuomonės, kad ne ideologija formuoja klausytoją ar muzikantą, o jis ją. Man rūpi muzika, o ne ideologija.

403120_10200133824137416_775085871_n

Ar kaip blekeris garbini ir tiki į šėtoną?

(juokiasi, o po to rimtai) tiksliai apibrėžt negaliu į ką aš tikiu, nes tai per daug sudėtingas dalykas. Aš nesiremiu kažkokiais apibrėžimais ar tikėjimo vadovėliais, bet beabejo, kad esu tikintysis, tik sunku apibrėžt į ką, nes kaip sakiau tai sudėtingas klausimas. Manau, kad visuotinė pasamonė yra visa apimantis dalykas, o kas ji konkrečiai yra ar velnias, ar Dievas ar koks visatos architektas – negaliu pasakyt, nes papraščiausiai per kvailas dar tam esu ir gali būti, kad išvis to nesužinosiu niekada. Bei šiaip, mano nuomone, visi tie religiniai denominatoriai kaip Dievas ar Velnias yra banalūs dalykai, apibrėžiant tokiai subtiliai ir sudėtingai paradigmai. Aš esu tikintysis, bet ta prasme, kad nuolat besigilinantis, o ne aklai kažkuo sekantis.

Naujas albumas. Iš Feisbuko įrašų susidariau įspūdį, kad įrašėt jį velniškai greitai. Pasakok kaip viskas klojosi. Kokios nuotaikos sukosi studijoje. Žaidėte kortomis?

Na, mes dirbome ne iš serijos, kai ateini į draugelio studiją ir viena dieną įrašai, kitą – perrašai, po mėnesio dar kitaip sulipdai. Mes užsisakėm studiją ribotam laikui (6 dienoms – aut. past.) ir dirbdavom nuo ryto iki vakaro, bei labai intensyviai. Aš studijoje praleidau daugiausia laiko, nes tarkim būgnininkas įrašė savo partijas ir jam nėr kas daugiau daryt, tas pats ir su gitaristu, kuris gana greit susitvarkė ir išvažiavo. Na, o su manim ilgiau buvo Darius, kuris neapsiribojimo vien įrašymu.

Galiausiai grįžus į Kauną gana ilgą laiką sunku buvo atsigaut; ir gerąja ir blogąja prasme – tas grįžimas į normalų pasaulį, nes taip buvau pasinėręs į tą juodąją srovę, kad tarkim po to ryte atsikeliu, einu prie kompo, bandau kažką prie jo dirbt  ir nesuprantu ką aš čia iš vis veikiu!

Tačiau žinoma su laiku atsigavau, bet galiu pasakyt, kad visas tas susikaupimo ties vienu periodas buvo tarsi meditacinio lygio, kuomet tu sutelki visą dėmesį į vieną tašką.

Koks naujojo albumo bus skambesys? Kokia jo idėjinė mintis? Ką juo norėjai išreiškti, pasakyti ar pan.

Visų pirma savo muzika aš išreiškiu save, tai kas man atrodo svarbu. Mano vidinių apmastymų, minčių ir idėjų kristalizavimas į „materialų“ dalyką, ko, manau, siekia kiekvienas menininkas. Tas galioja tiek tekstams, tiek skambesiui.

Be to, savo muzika siekiu klausytoją paveikti dvasiškai, t.y. ne vien tam, kad atėjęs į „Luctus“ koncertą, jis tiesiog pakratytų galvą ir jau kitą dieną nieko neatsimintų. Beabejo, yra ir toks dalykas, kad savo kūrybą, ko gero, tik aš vienintelis ant šios žemės suprantu taip, kaip norėčiau, kad ji būtų suprasta. Bet jei klausytojui patinka, esu kas be ko, be galo patenkintas ir man žiauriai džiugu, kad jis kažką viename ar kitame kūrinyje atranda artimo. O jei dar kūrinys klausytoją priverčia apie kažką susimastyti, gilintis ar pan., tai tik dar didesnis džiaugsmas.

luctus1600

 

Koks atsiliepimas apie tavo kūrybą tau yra nemaloniausias?

Ko gero už „blogai“ yra toks žodis kaip „ai, normaliai“ arba „nieko“. Kaip kad koks sumuštinis – suvalgiau ir pamiršau. Meno paskirtis yra sukrėsti žmogų visų pirma ir priversti galvoti. Nesvarbu ar tos mintys geros ar blogos….

…tau nesvarbu ar blogos ar geros mintys? Tu sieki sukelt blogas mintis?

Na, ta prasme aš nenoriu padaryti žmogui kažką blogo, bet gal būtų malonu, kad jis patirtų panašius negatyvius išgyvenimus, kokius galbūt man teko patirti. Ta prasme, paklausęs jis tarsi ištartų „o, pasirodo ne aš vienas kartais taip jaučiuosi“. Čia, manau, yra meno paskirtis, kad jisai turi sužadinti kažką viduje.

Kokie jausmai tave valdė kuriant? Vienas veikėjas pasakė, kad kūryba jam tai tualetas, į kurį jis nuleidžia savo mentalines srutas, išlieja vidinį negatyvą. Kaip tu?

Na, vienareikšmiškai sunku atsakyti… Kaip minėjau, visų pirma tai minčių perkėlimas į fizinę materiją, jei taip galima išsireikšti. O tas labai nuo daug ko priklauso; nuo įkvėpimo, nuo aplinkos. Sunku apibūdinti kūrybinį procesą, nes tarkim būna mėnesių mėnesius ne tai, kad nieko nesukuriu, bet net ir gitaros į rankas nepaimu. O būna taip, kad mintis pasigauna mintį, idėja idėją ir neri gilyn ir kuo giliau, nes įkvėpimas nėra pastovus dalykas. Jo „neužsisakysi“, jis kaip gimstantis vaikas – ateina į pasauly tada kai tu mažiausiai to tikiesi.

Kada tu kūrybiškiausias; dieną, naktį, ryte, po pietų pertraukos?

Įvairiausiai, žinok. Man šauna mintis kokioj nors visiškai ne kūrybinėje erdvėje, tarkim vaikštinėjant mieste. Aš ją tada užsirašau; nesvarbu ar tai būtų tekstas, ar muzika ar abu viename. O paskui kai mane pagauna įkvėpimas aš tą mintį išvystau. Ir kažkoks konkretus periodas kūrybai pas mane neegzistuoja, nes man taip papraščiausia nesigauna. Visokie deadline’ai ar pan. – ne man.

Albumo pavadinimas „Stotis“, ane? Toks visiškai neblekeriškas pavadinimas sakyčiau? Tad apie kokią Stotį mes čia kalbame?

Ne blekeriškas? Žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi. Kokia tau mintis pavyzdžiui šauna į galvą pagalvojus apie stotį? Bomžai ir kekšės? Gali juk tokia mintis šaut, ane?

Šis žodis man turi didelę prasmę ir reikšmę, bei netgi sakyčiau magišką iškrovą. Tai yra labai paprastas kasdieninis terminas, kuris apibrėžia labai konkretų dalyką, bet tuo pačiu jei tu pradedi gilintis, tai įvairiuose kontekstuose tas žodis įgauna daugiaprasmę išraišką. Tai stotis iš kurios prasideda kelionė į įvairias dimensijas, tiek eilines stoteles, tiek mirties, tiek pasamonės. Stotis gali būti kaip susikoncentravimas į vieną kažkokį tašką/būseną, su daugeliu krypčių, bet savęs apibrėžinmo toje vienoje srityje.

Tu man prieš tai buvai uždavęs klausimą apie ką yra naujasis albumas, tai tarkim „Jaučiant pabaigą arti“ buvo koncepcinis, vientisas. Ten buvo įgyvendnama vizija apie tai kaip daiktai, žmonės ir pan. yra akimirka prieš jiems sunaikinant. Yra daiktų kurie suyra greitai, yra materialūs, bet yra ir ilgalaikiai dalykai – turiu omenį emocinius, vertybinius. Tarkim visą gyvenimą tu puoselėji materialinius dalykus kaip mašina, namas, darbas, tačiau prieš mirtį tu pamatai kokie jie yra beverčiai ir tau nereikalingi.

O naujame albume „Stotis“ nebėra to vientisumo, o koncentruotasi į atskiras istorijas. Nebėra grandies, kuri jungia viską į viena. Yra atskiri meno kūriniai, kurie stovi patys už save. Tad kuomet koncepciškai mastėme albumo pavadinimą, stengėmės rasti tokį žodį kuris archetipiškai apibudintų visą atmosferą. Tad buvo pasirinktas pats papraščiausias gan buitiškas žodis, tačiau jei sugebi nerti giliau, tu jame rasi kur kas daugiau, nei kaip, kad minėti pirminiai stereotipai su narkomanais ar kekšėm.

793646_10200594600816545_1584625187_o

Žodžiu, publikai pavadinimas tikriausiai patiks…

Na, nesistengiu patiks ar nepatiks. Blogiausia būtų, jei pirmą dieną paklausę jie kitą dieną jį tiesiog užmirštų.

O koks bus albumo skambesys?

Jame sudėta viskas kas veža mane tiek muzikine tiek dvasine prasme. Tad pagrinde bus be abejo black metalas, tam tikra jo kryptis, kuri mane žavi ir kurią aš myliu. Bus ir kitų elementų, kaip hardcore’as / crustas, bet… na, nemanau, kad verta lipdyti etiketes šiuo atveju. Galiu pasakyt – albumas bus gan skirtingas nuo praeitų, bet jo pamatas bus analogiškas pirmykščių prigimčiai.

Aš labai užskaičiau Jūsų pasirodymą „Mėnesyje Juodaragyje“, kuris pulsavo energija, užsivedimu, bei su šiokiais tokiais šou elementais, kaip foninės ambientinės muzikos paleidimas ir pan. Nes šiaip LT metalheadų koncai, išskyrus kelias grupes būna gana nuobodus – džinsai, kerzai, koža ir tiesiog atkratyta programa.

Bet kad mes nesistengiam kurti šou, kaip kažkokį vaizdinį suplanuotą pasirodymą, kuris turėtų kažką linksmint ar pritraukt. Mes darom savą ritualą, kuris mus vežtų pirmiausiai. Ir tai darom kaip intymų procesą viešoje erdvėje, kur žmonės jame dalyvaudami galėtų jį pajausti. Tai mes jokiais būdais nesistengiam padaryti produkto publikai. Svarbiausia, kad būtų nuoširdumas ir vidinis pasitenkinimas tuo ką darai.

Tarkim gali būti grandiozinio tipo koncertas su dūmais, šviesom, choreografija, žodžiu, tavo minėtas šou, o kitas koncertas kokio noizerio, kuris visą pasirodymą stovi palinkęs prie lemputės visiškoj statiškoj meditacijoj, o tu į jį žiūri ir nesupranti kokio velnio už tai sumokėjai pinigus. Bet tai ir yra išraiška rituališkumo to, į tai su kokiu užsivedimu ir energija tu darai, nes kartais statiškai stovėdamas, tu paveiki klausytoją daug labiau, nei taškydamasis po sceną. Visada jaučiasi kai „šou“ yra nesuvaidintas, o natūraliai išgaunamas.

Tai tiesiog spinduliuoja energiją – negalima to paneigt. Ir jauti kur dalykas yra „įvilktas“, o kur yra iš širdies, kad ir kokioj formoj. Tai, manau, labai jaučiasi.

Vasarą jūs turėsit krūvas koncertų, o artimiausias bus „Tėvynei `13″…

Vasarą koncertų iš viso nebus – galiu iš anksto pasakyt.

Bet gi albumą išleidžiat, tai juk turit tik ir grot festivaliuose!

Turim… Bet tarp turim ir galim yra skirtumas (šypsosi). Papraščiausiai turėsiu asmeninių reikalų, o be to mes ir šiaip esame šiuo metu daugiausiai koncertuojanti black metal grupė Lietuvoje ir tiesiog nenorim, kad tai taptų rutina. Mums labai patinka koncertuot, bet per daug jau tampa nebe ritualas o eilinė repeticija.

Bet beabejo mes darysim koncertus. Bus albumo pristatymai Vilniuje, bus Kaune, galbūt bus kituose Lietuvos mietsuose, tik tiek, kad vasarą užsiimsime kita veikla. Nes kai per daug, tai kaip sakiau, koncertas praranda magiją.

banda luctus

Kaip susiformavo jūsų dabartinė grupė. Galiu nuo savęs pasakyt, kad tokių charizmatiškų vyriokų vienoj vietoj bent aš Lietuvoj sunkiai atrandu. Išskyrus kokį Mamontovą su grupe. Kaip atradot vienas kitą? Pvz apie įspūdingo stoto bugniorą Kingą aš iš vis nei buvau apie jį girdėjęs nei matęs. O ir jaunasis gitaristas tiesiog trykšte trykšta ekspresija, energija, bei užtikrintumu. Ką gali papasakot apie savo „grupiokus“?

Na, mes jau esam pažystami ganėtinai senai. Na tas senai tai kokie 10 metų, išskyrus Aleną gal, kuris beje nėra toks ir jaunas, nes jam metų beveik tiek pat kiek ir man (juokiasi).

Na, ta grupė, galutinė sudėtis, ilgai laike rutuliavosi, kol priėjome iki dabartinio sastato, kuris, manau, yra galutinai užsitvirtinęs. Visi turim bendrą viziją, darom kas patinka mum. Aišku viskas 100% visada nesutampa, nes visgi esam individai, bet esmė ta, kad grupė turi turėt atmosferą, ją turi siet draugystė galų gale. Nes tarkim gali susieit krūva nerealių superinių grajokų į vieną bandą, bet jeigu tarp jų nėra tos draugystės, chebros jausmo, tai tas ant senos akivaizdžiai matysis, kad jie tik daro savo atskirus darbus.

Seniau kol gyvenau Italijoj ir laikinam grįždavau į Lietuvą, pagrodavau tai su vienais, tai su kitais. Bet kai grįžau čia gyvent nuolatos, tai pastaruosius 2-3 metus grupė yra ta pati, pastovi, dabar jau esam kaip vienas kumštis.

Kada albumo išleidimas, pristatymo koncertai ir kita aktuali informacija fanams?

Kol kas nieko tikslaus nėra. Bet aišku, kad veiksmas vyks balandžio mėnesį. O antroje balandžio pusėje išvyksime grot į užsienius. Aišku Lietuvos publikai labai malonu grot, bet tiesiog norisi įvairovės, tad vasara bus orientuota į užsienį, o rudenį vėl atnaujinsime savo šviežius rituališkus koncertus Lietuvoje.

O „Tėvynėj `13“ koks bus koncertas? Ar tai bus neoficialus albumo pristatymas, ar įprastas pasirodymas?

Na, tai mes jau gana ilgai grojam tuos naujo albumo gabalus, bent didesnę jų dalį. O albumo pristatymo koncerto koncepcija bus tokia, jog grosime visą albumą nuo pradžios iki galo. Gi koncerte „Tėvynei `13“ atvirkščiai, ruošiame senesnio tipo gabalų sugrojimą.

Ar jums išeina pragyvent iš muzikos?

Sielai išeina, kūnui – nelabai. Kasdienybėj mes kaip ir įprasti žmonės dirbam įprastus darbus iš kurių pragyvename.

Ar tau patinka Dalia Grybauskaitė?

Jei fiziškai – ne, o jei kaip žmogus – nei šilta nei šalta.

Nepatinka Jos diktatoriškas tonas?

Neatkreipiau į tai dėmėsio.

duo

Ar eisi į „Depeche Mode“ koncertą Liepą Vingio Parke?

Labai norėčiau, ir jei bus galimybė tai tikrai eisiu. Bet greičiausiai jos nebus, lygiai taip pat, kaip ir su koncertais Lietuvoje, nes vasarą yra kiti ne su Lietuva susiję planai.

Kokia yra grupės „Luctus“ vizija, jei tokią turite? Tarkim Mamontovas nori, kad jo bent vieną dainą išgirstų visas pasaulis. Kaip pas jus? Kažką panašaus turit ar gyvenat principu „čia ir dabar“?

Ne, beabejo, mes galvojame apie ateitį, nes tai yra viena iš svarbiausių mūsų gyvenimo veiklų, jeigu ne pagrindinė. Vizijos tokios konkrečios aš neturiu, bet „nujaučiu kaip bus“. Tad aš tikiu, kad bent Lietuvoje ateityje „Luctus“ bus jei ne apskritai visos, tai bent ekstremalios muzikos viena pagrindinių grupių.

Ir nesiruošiat baigt, kaip suprantu?

Na, mes ką tik pradėjom (šypteli)… O pabaiga galėtų būt nebent su kokiu forsmažoru, kaip kad, tfu tfu tfu, užsimušime kur nors avarijoje.

Bet galiu garantuotai pasakyt, ko atetyje tikrai nebus, kad po kokių 20 metų aš savo artimiesiems rodysiu foto, ir pasakosiu, kaip va su chebra mes grojome, gerdavom alų, žodžiu turėjom jaunystėje hobį, tačiau paskui jau „suaugom“ ir išsivaikščiojom kas sau bizniaut. To tikrai nebus.

Už kitus negaliu pasakyt, bet už save 100%, kad tai yra mano kelias, kuriuo aš einu ir eisiu, tai tikslas kurio siekiam atkakliai ir net negaliu šiuo metu įsivaizduot to taško, kuriame pasakyčiau, kad va „stop, įgyvendinau tikslą.“

Manau, tai kelias, kuris pastoviai keičiasi, vystosi ir aš manau, kad eisiu tuo keliu iki pat galo. Ir tą darysiu ne palaikomas kokių finansinių resursų, o iki tol kol jėgos ir vaizduotė leis.

BLITZ:

  1. Makaronai ar cepelinai? – Makaronai.
  2. Alus ar raugintų kopūstų sunka? – Alus.
  3. Šiaurės Korėja ar Iranas? – Mmm, Iranas, kadangi mūsų gitaristas musulmonas!
  4. Juodaodė ar azietė? – Abi, bet lietuvės aišku aukščiau visko.
  5. Šikna ar papai? – (juokiasi) Šikna (Alyyyyvinė!!!)
  6. Dissimulation ar Nahash? – Nahash (ir ne dėl to, kad iš Kauno).
  7. Robertas de Niro ar Johny Deppas? – Johny Deppas atsipalaidavimui, de Niro meditacijai.
  8. Žiūrėti sportą ar sportuoti scenoje? – Ir tas, ir tas.
  9. Visiškas pesimizmas ar dalinis optimizmas? – Dalinis optimizmas visiškame pesimizme.
  10. Kaunas Black Metal Brigade ar True Norvegian Black Metal? – Nu tai fuck true Norvegian black metal ir Kaunas black metal brigade ‘till death!!!

5 Komentarai apie “Luctus: „ne ideologija formuoja klausytoją ar muzikantą, o jis ją“

    • Malonu, kad patiko. Kas dėl gramatikos, tai jau čia amžinoji ir kult.lt ir kitų bėda, nes visi daugiau mažiau klaideles daro ir nuo to nepabėgsi, nes tai žmogiškasis fakorius. Ačiū už gerą žodį!

  1. Puikus interviu.! Beprotiškai smagu paskaityti buvo. Kad ir iš merginos snukiaknygės paskyros (šypt). Žodžiu, ačiū Luctus. Už Jūsų atsidavimą, už Jūsų aistrą, už Jūsų energiją. Ačiū už Jūsų muziką.. Ačiū už Jūs, Vyrai. Kaunas Black Metal Brigade \m/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *