Markas Palubenka „No Fun in 101“: rimtai, bet su bairiais

Kuomet išgirstu Marko Palubenkos virpantį balsą, lyriką dainuojančią jo gitarą, „Apple“ kompiuterio pagalba sugeneruotas electro-aranžuotes – nejučia pradedu nervingai trypčioti. Nežinau ar tas trypimas būna išprovokuotas ritmo ir ar ritmo ten ieškoti verta, bet žinau, kad kumštį tuo metu laikau minkydamas – su pykčiu. Agresija būna išreiškiama įsmigusiais nagais į veidą, o šypsena sukastus dantis pakeičia tik tuomet, kai Marko Palubenkos CD nustoja sukęsis. Su šiais garsais – gana lengvai išperku savo karmines skolas; o praktiką taikau – kada pavyksta.

Apie šį dainių pastaruoju metu rašoma daug. Jo CD leidžia kavinės, diskutuojama apie jį viltingai, o like‘inamas ir share‘inamas jis būna ne vien moterų. „Man jau bloga nuo savęs…“ – ko gero sėdėdamas fotelyje jis skundžiasi gitarai, kaip tas futbolistas iš juostos „Jerry Maguire“. Nežinau tyčia ar ne, bet asmeniškai aš iš viso to srauto tepaskaičiau vienintelį interviu ir flashbacką (iš „Menų Spaustuvės“ koncerto). Toliau – jokių recenzijų, atsiliepimų ar panašiai. Nes, pamaniau, jog vien iš sukelto furoro, matosi, kad vaikinas yra įdomus, o kad jis man netaptų nuvalkiotu – stvėriau debiutinį CD be išankstinių nuostatų.

Pirmoji perklausa buvo mašinoje kurioje sėdėjo gana spalvinga kompanija. Važiuojama buvo ant kapų, o baba sakė „koks čia jaunikaitis taip gražiai čiulbauja?“ Visi turi praktikos keliauti būryje, kuomet susiduriama su problema parenkant foninę muziką. Skoniai tada būna individualūs, kai kam patinka tik „M-1 Plius“, o treti nori važiuot variklio gaudesio sukeliamoje tyloje ar net klausyt tik techno. Gi šiuo atveju Palubenkos natos nei ką erzino, o kai kam netgi puikiai tiko.

Vėlesnėse perklausose įspūdžiai kito. Jei pirminis suteikė nemenką malonumą, tai antrasis kartas prasisuko jau kaip neužkliudantis fonas (melodijos pasidarė tiesiog praskrendančios pro ausis). Vėliau pradėjo gimdytis suvokimas pavadinimu „cinkelis visgi yra“, kuris galiausiai peraugo į ”užskaitom”. Debiutinis Palubenkos albumas – viltį palaiko, o abejones dėl jo kaip vieno sezono spaudos herojaus – bent iki kito darbo – nustumia.

CD beje – tiek stilingai įvilktas, tiek apipavidalintas taikliais potėpiais. Minimalistiška, glotnu, maloniai aptaku. Plačiau kalbant apie jo turinį (sielos svoris, melodijų stiprumas, aranžuočių originalumas), geriausia, manau, būtų išskirti tiesiog bendrą vaizdą. Albumo kompozicijos džiugina didele eklektika ir sodrumu kiekviename skliausteliuose pavardintame elemente. Ir tuo pačiu jos nors ir skirtingos, bet itin tampriai palaiko viena kitą, bei pildo konceptą vientisumu.

Nors viskas atsiremia į bendrą inde-folk (ar acoustic-indie) skambesį, bet kiekviena daina turi savo išskirtinumą. Netgi tokia itin aštri psichodelika kaip daina „I Bet on You“, kaip lyriško tipo albumui – nors ir ne visada, bet dažniausiai – puikiai įsipaišo į bendrą kontekstą. Taip, albumas koncerte neveltui sutraukia į pirmas 5 eiles vien merginas, nes iš pirncipo jis yra lyriškas. Bet ta lyrika nėra paremta lovesongų saldumu ar banalumu, o elektroniniai papildiniai šalia gitaros kartais primena netgi, tarkim, geriausius atlikėjo Nicolas Jaar tam tikrus elementus.

Gaila, aišku, kad Vilniuje Palubenka artimiausiu metu pasirodys „Tamsta“ klube Gegužės 12-tą, t.y. tada kai vyks analogiško (lyrinio) koncepto festivalis pavadinimu „Nordic Audio Modern“. Bet, neabejoju, kad vasarą, ne tik „Sūpynėse“, bet ir kituose festivaliuose ant Markučio intymaus pagrojimo bus galima tūlam lėtos muzikos gerbėjui laisvai užtaikyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *