Massimo Pupillo iš „Zu”: tikrosios muzikos ūgliai stiebiasi iš ten pat iš kur kyla sapnai ir mitologija

(Please scroll down for the English version)

„Zu” – vienas įdomiausių reiškinių šių dienų Italijos muzikiniame gyvenime. Grupės kūrybą vargu ar pavyktų įsprausti į kokius nors žanrinius rėmus. Bene patogiausia čia būtų naudoti žodžius eksperimentinė arba avangardinė muzika, nes supaisyti metalo, rocko, noise ir begalės kitų muzikos žanrų mišrainę – misija neįmanoma net ir užkietėjusiam pedantui. Per savo karjerą, artėjančia prie dvidešimtmečio sukakties, šis trio sugrojo daugiau nei 2000 koncertų visame pasaulyje ir išleido porą dešimčių įvairaus tipo leidinių. Naujausiais grupės darbas „Jhator“ pasirodė šių metų balandžio pabaigoje.

Kolektyvas yra dirbęs su puikiai kreivos muzikos gerbėjų rate žinomais atlikėjais: Mike‘u Patton‘u (Faith No More), Jim O’ Rourke, Peter‘iu Brötzmann‘u, Eugene S. Robinson‘u (Oxbow), Steve MacKay (The Stooges, Thurston‘u Moore‘u (Sonic Youth),  Stephen‘u O‘Malley (Sunn O)))), Damo Suzuki (Can), Mats‘s Gustafsson‘u ir dar daugelių kitų.

Apie naująjį albumą, muziką ir įkvėpimo šaltinius kalbiname trio bosistą ir spiritus movens Massimo Pupillo.

Vitalijus: Ačiū, kad sutikote pasišnekučiuoti. Pradėkime nuo pradžių. „ZU” šaknys mena 1997-uosius, kuomet susiformavo grupelė kompozitorių ir muzikantų, kurių darbai apsiribojo teatru, bet ilgainiui trio evoliucionavo ir tapo „ZU“. Ar iš tiesų taip ir buvo?

Massimo Pupillo: Taip, teisingai! Kartu mes grojome kitoje grupėje, tačiau trims iš mūsų vis labiau knietėjo nukrypti į keistenybes. Taigi, teatras atvėrė akis ir leido suvokti, jog galime dirbti kaip trio.

V: Man labai maga sužinoti iš kur kilo Jūsų grupės pavadinimas. Antai Vietname gimęs kinų režisierius Tsui Hark žodiu „Zu“ savo filmuose apibūdina mitinį kalnų masyvą; vokiečių kalboje „zu“ turi keletą reikšmių, tarkime „į“; Mesopotamijos religijoje egzistuoja dievybė/monstras Anzû, kuris neretai klaidingai įvardijamas kaip „Zu“. Taigi, šis trumpas žodelis, atrodytų, turi begales prasmių, tad gal būtų galima numesti nežinios šydą ir paaiškinti „Zu“ reikšmę Jūsų grupės kontekste?

M: Istorija gan paprasta. Neilgai trukus po mūsų susikūrimo turėjome progos apsilankyti „Swans“ koncerte. Jo metu įsigijome bootleginį kompaktą pavadinimu „die Tür ist zu“ kas reiškia, jog durys yra uždarytos. Mums patiko mintis būti uždarytais. Na, o vėliau ėmėme atrasti ir daugiau prasmių slypinčiu šiame žodelyje. Esame labai patenkinti „zu“ daugiareikšmiškumu. Šis žodis visai toks pat kaip ir mūsų kuriama muzika.

V: Grupės branduolį, po sisikūrimo, sudarė Luca Mai (baritoninis saksofonas), Massimo Pupillo (bosas) ir Jacopo Battaglia (būgnai). Ar prisimenate kaip prasidėjo šių vaikinų pažintis? Galbūt buvote pažįstami dar prieš pradėdami muzikinę karjerą?

M: Mes kartu užaugome Ostijoje, atgrasiame Romos priemiestyje. Ten kur tyvuliuoja, taip vadinamoji, Romos jūra, apie kurią dainuojama. Taigi, nebuvo sunku susipažinti, juolab, kad daugiau tokių keistų vaikų aplink nelabai ir sukiojosi. Aš ir Luca susipažinome būdami keturiolikos, o vėliau sutikome ir dvylikametį Jacopo.   

V: Metas pakalbėti apie naująjį Jūsų albumą „Jhator“ (šis žodis reiškia Tibetiečių laidojimo paprotį, kuomet mirusiojo kūnas sukapojamas į smulkesniu gabalus ir paliekamas kalnų viršūnėse, – V.G.). Lyginant su ankstesniais įrašais šis skamba visiškai kitaip. Nepaisant to jis nemažiau įdomus. Man tai kontempliatyviausias „Zu“ įrašas. Jūs išties atvertėte naują puslapį savo istorijoje. Intensyvų avangardinį džiazą, su akivaizdžiomis roko ir metalo scenos įtakomis, pakeitė ambient ir drone stilistikos kūryba. Atrodytų, kad maištaujantis paauglys tapo solidžiu džentelmenu. Sakykite, kas lėmė šias slinktis jūsų kūryboje?

M: Dėkui už gražius žodžius. Mes nuo seno buvome stipriai veikiami ambientinės ir šiuolaikinės muzikos, nes būtent šių žanrų rėmuose pats garsas ir struktūra tampa ypatingai svarbūs. 2008-aisiais įrašinėdami „Carboniferous“ suvokėme atradę grynąjį garsą ir jame slypinčią jėgą. Nors kiek ankstėliau, plušėdami kartu su Nobukazu Takemura (Japonijos muzikantas ir menininkas, kurio kūryba plaukioja tarp džiazo ir skirtingų pakraipų elektroninės muzikos, – V. G.) prie bendro albumo, pamažėl pradėjome atrasti tokią muziką, jos ramsčius, jos DNR. Pati kūrinių architektūra tapo antraeiliu reiškiniu.

V: „Jhator“ išleido „House of Mythology“ (toliau „HoM“) leidybinė kompanija. Kodėl būtent ji? Kaip užsimezgė Jūsų pažintis su šiuo leiblu?

M: Iš tiesų tai mes suradome vieni kitus. „HoM“ – tai vienas iš tų retų pavyzdžių, kuomet leiblas turi viziją, estetinę kryptį ir meninės drąsos . Be to, jie įdeda daug meilės į tai ką daro ir neišpasakytai bei rūpestingai tuo rūpinasi.

V: Naujame albume kartu su jumis grojo ir nemažai kviestinių muzikantų, o tai reiškia didesnį spektrą skirtingų požiūrių į muziką ir kūrybinį procesą. Ar neteko ginčytis tarpusavyje dėl išsiskiriančių požiūrių?

M: Oi, tikrai ne! Jie visi buvo puikūs ir suprato šio darbo viziją bei užmojus.

V: Keletas iš jų albume groja išties netradiciniais instrumentus, tokiais kaip ryla bei kotas. Ar neteko patirti sunkumų juos įrašinėjant?

M: Absoliučiai jokių. Visi muzikantai tikrai puikiai įvaldę savo instrumentus, tikri profesionalai. Jie žinojo ką konkrečiai turi daryti ir kaip. Galiu tik pridurti, kad viskas ėjosi nepaprastai sklandžiai.

V: Jaučiatės išspaudę geriausią rezultatą, kokį tik galėjote? Turiu omeny „Jhator”. Ar vis tik jei turėtumėte galimybę grįžti atgal ką nors pakoreguotumėte?

M: Mano nuomone, į jį mes sudėjome visą savo meilę ir atsidavimą. Aš neklausysiu „Jhator“, bet jau ilgą laiką, toks mano nusistatymas šio albumo atžvilgiu. Taigi, galiu tik pasakyti, kad tikrai nieko nekeisčiau.

V: Keliuose intervių, prieinamuose anglų kalba, minėjote, kad asmeniškai Jus įkvėpimo daugiausiai semiatės ne iš muzikos. Nepaisant to daugiau dėmesio skyrėte muzikinėms įtakoms – Mongolų ir Tuvių gerkliniam dainavimui, Arvo Pärt, Coil ir t.t. Bet gal galėtumėte plačiau papasakoti kas slypį už muzikos? Knygos, dailė, teatras? Leiskite spėti, kad neabejotinos įtakos Jums turėjo ir kelionės Peru bei Himalajuose.

Massimo Pupillo by Sara D'Uva

Massimo Pupillo © Sara D’Uva

M: Iš dalies esate teisus. Bet šios kelionės tebuvo tik dalis to ilgo vidinių ieškojimų kelio, susidedančio iš begalybės mažų epizodų. Mano atveju galiu tikrai pasakyti, kad Vajrayana (Tantrinio budizmo atšaka propaguojama Indijoje ir kaimyninėse šalyse, – V. G.) ir Amazonės šamanizmas tudėjo ypatingos reikšmės, bet žinoma, taip pat nespjaunu ir į rašytojus, ypač tokius kaip Philip’as Kindred’as Dick’as (JAV mokslinės fantastikos rašytojas, – V.G.).

V: Žinome daugybę sparnuotų frazių apie muziką kaip kažką aukštesnio, nepakartojamo. JAV poetas ir pedagogas Henry Wadsworth‘as Longfellow‘as kadaise yra sakęs, jog muzika tai universali žmonijos kalba, antai kitas gerai žinomas JAV rašytojas Jack‘as Kerouac‘as muziką laikė vienintele tiesa. Kokį vaidmenį vaidina muzika Jūsų gyvenime? Kaip Jums atrodo koks muzika kuriančio žmogaus santykis su pasauliu? Ką reiškia būti muzikantu ir kurti muziką?

M: Aš visuomet vengiu suabsoliutinimo. Kiekvienas muzikantas gali turėti skirtingą tikslą, misiją. Bendrai pažvelgus tikėtina, kad neegzistuoja joks tikslas. Nėra nieko ko vertėtų siekti. Aš tikiu, kad tikras menas užmezga ryšį su mūsų vidujybėje glūdinčia tiesa. Būtent tai ir turėtų mums kelti didžiausią rūpestį. Manau, kad tikrosios muzikos ūgliai stiebiasi iš ten pat iš kur kyla sapnai ir mitologija.

V: Visiems gerai žinoma, kad Italija išties turtinga savuoju muzikiniu palikimu. Bet kaip šiomis dienomis atrodo šios šalies scena? Įdomu ar ji žengia koja kojon su Vakarų tendencijomis, ar turi kažką visiškai kitokio, ką galėtų pasiūlyti pasaulio melomanams?  Į kokius atlikėjus, žinoma išskyrus „Zu“, vertėtų atkreipti dėmesį?

M: Italija visuomet pulsuoja kūrybiškumu. Turime visą šūsnį įdomių, jaunų atlikėjų. Tai Stefano Pilia, Andrea Belfi, Claudio Rocchetti, Valero Tricoli. Juos išgirsti iš tiesų verta. Na, o mano mėgstamiausia grupė būtų „Father Murphy“. Tai keistas ir be galo žavingas kolektyvas.

V: O dabar klausimas ne į temą. Du trečdaliai dabartinės „Zu“ sudėties yra italai, taigi ar esate futbolo megėjai? Už kokią komandą sergate?

M: Oi, ne, futbolu nesidomime, ir jau senokai.

V: Ką gi, viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą. Atėjo laikas paskutiniam klausimui. Psichologai yra nustatę, kad kuomet žmogus gyvena šia akimirka ir nesistengia planuoti jis jaučiasi kur kas laimingesnis, bet aš kiek skeptiškai žvelgiu į tokius teiginius, tad leisiu sau paklausti kokie Jūsų planai ateičiai?

M: Dabarties kultivavimas – daugelio tradicinio kultūrų ašis, tai nebejotinas būdas lavinti protą. Be abejo nereiškia, kad praeitis ar ateitis išnyksta. Atsižvelgdami į tai mes niekada neturime jokių tikslų išskyrus vieną – išgyventi. Mūsų planai išnyra horizonte, tuomet kai tam ateina metas. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Taigi netrukus pradėsime įrašinėti naują albumą, kurio pagrindinę idėją jau turime. Be to nusimato daugybė koncertų.

V: Ačiū, kad skyrėte mums laiko. Sėkmės Jums ateityje!

M: Dėkui už šaunius klausimus. Sudiev!

English version

Vitalijus: Thank You very much for accepting an interview invitation. Well, let’s start from the beginning. Roots of “ZU” goes back to 1997. The band has emerged as a knot of composers and players for theatre performances but gradually trio evolved into regular band and the name “ZU” has appeared. Am I right? 

Massimo Pupillo: You are very well informed! We were part of another band before but then the 3 of us got progressively weirder. Thus playing at theater just convinced us we could work out as well as a trio.

V: I am bursting to ask You about the origins of the band’s name. Vietnam-born Chinese film director Tsui Hark used word “Zu” in his films to describe a mythical mountain range, in German “zu” has several meanings, for example “to”, Anzû, a lesser divinity or monster in several Mesopotamian religions, sometimes misread as “Zu”. So this short word might be understood in different ways. Could You unveil the story behind the band’s name? Where did the word “ZU” come from?

M: It’s very prosaic. Right after we formed we saw “Swans” live and bought a live bootleg called “die Tür ist zu”, which means the door is closed, and we loved the idea to be called “closed”. Only after some time we started to discover all the other meanings and we were quite pleased to have a name open to multiple interpretation, just like the music we started to write.

V: First line up consists Luca Mai on baritone saxophone, Massimo Pupillo on bass and Jacopo Battaglia on drums. Do you remember how those guys met? Were You friends before musical career?

M: We were all raised in Ostia, an ugly suburban area. The sea of Rome, as the song says. So it was easy to meet, cause the very few weird kids were aware of each other. Me and Luca met each other when we were 14, and then we met Jacopo when he was only 12.

V: It’s time to talk about new album “Jhator” (it’s a Tibetan word for burial custom where a body of the deceased person is cut into small pieces and put on top of a mountain, Ed.). Comparing with previous records it sounds differently. Nevertheless new opus no less exciting and thrilling. I would call it the most contemplative “Zu” record ever. You guys revealed new chapter. Intensive avant-garde jazz with an evident influence from metal and rock scenes transforms into drone and ambient stuff. It seems that rebellious teenager grew up and became a mature gentlemen. So, what is the reason behind such changes?

M: Thanks for the kind words. We always had very strong influences from ambient and contemporary music because these are fields where sound and textures are very important. We consciously discovered the power of pure sound around 2008 when we were writing “Carboniferous”, but already in our album with Nobukazu Takemura (a Japanese musician and artist whose style has run from jazz to various genres of electronic, Ed.) we were starting to discover it as the foundation, the building blocks, the DNA of music. Architecture became secondary.

V: “Jhator” was released by “House of Mythology” (hereinafter “HoM”). Why did You choose this label? How did You get acquainted with it?

M: We chose each other I would say. “HoM” is a rare example of a label with a vision, aesthetic direction, and artistic courage. Plus, they put lots of love, care and attention in all they do.

V: Many guest musicians appeared on the new record.  That means more different attitudes toward music and creation process as well. Did You get into a quarrel with someone regarding opposite point of view?

M:Absolutely not. They were all very kind and understanding in the direction of the vision and scope of this work.

V: Some of guest musicians played with unique and unusual instruments such as Hurdy Gurdy or Koto. Did You face any difficulty, during recording session, considering these instruments?

M: No difficulties. All the musicians, involved in the recording, have such a mastery and an excellence, they all know exactly what to do and how. I would say it was remarkably easy under this point of view.

V: Do you feel like you did the best you could do? I mean “Jhator”. Would You change anything if you had a chance?

M: I feel we put all the love and selflessness we were able to. I will not listen to “Jhator”, at least for a long time, this is my deal with this album, so i can only tell you, I wouldn’t touch it, no.

V: In those several interviews given in English You said that personally to him biggest influences come from outside the music despite that You focused only on musical influences such as Mongolian or Tuvan throat singing, Arvo Pärt, Coil and etc. Could You reveal more details on influences from outside the music? Does it come from books, art, theatre? Maybe daily routine and interaction with human beings around you plays a key role in inspirational process?  Let me guess the biggest influence personally for M. Pupilo had trips to Peru and Himalayas, didn’t it?

M: In a way you are right. But these travels have been only a chapter of a long inner path made of many, many episodes. In my case I can tell you that Vajrayana (form of Tantric Buddhism that developed in India and neighbouring countries, notably Tibet, Ed.) and Amazonian shamanism are very important, but also writers, like Philip K. Dick (an American sci-fi writer, Ed.).

V: There are many quotes about music as supreme and unique art. American poet and educator Henry Wadsworth Longfellow said that music is the universal language of mankind, another American writer Jack Kerouac describe music as the only truth. What role do you think music plays in Your life?  How should musicians act in nowadays world? What the purpose of being musician and creating music?

M: I never think in absolutes. Different musicians might have different purposes or missions. In general there might even be no purpose at all. No goal and nothing to reach. I believe that real art connects us with our inner truth, and this should be the whole concern. I feel that real music stems from the same places where dreams and mythology come from.

V: Needless to say that Italy has a deep musical roots. What’s going on in Italian musical life these days? It’s interesting whether it goes hand in hand with Western world tendencies or has something distinctively idiosyncratic to offer for melomaniacs from over the world?  What Italian band or artist, except “Zu”, is worth listening to the most?

B: Italy is always very rich with creativity. There are a bunch of young artists like Stefano Pilia, Andrea Belfi, Claudio Rocchetti, Valero Tricoli. They are totally worth listening to. My favourite Italian band is called “Father Murphy” and they are also very weird and utterly fascinating.

V: Next question is a little bit off point, but…  Two thirds of recent “Zu” line-up are Italian, so are You fascinated by football? If yes tell us which team do You support and why?

M: No, we are not interested in football, since a very long time now.

V: Well, everything that has a beginning has an end. That means it’s time for the last question. Psychologists have found that living in the moment really does make people happier, but I am a little bit skeptical about that. So what are Your future plans/goals? 

M: Cultivating the presence is the core teaching of many traditional cultures and surely a way of strengthening one’s mind. This doesn’t past and future disappear tho’. That said, we never have goals except survival, and plans appear on the horizon when it’s time for them to. We will start writing soon a new album cause the basic idea is there. And we will tour a lot.

V: Thank You for your time and good luck in all that comes Your way in the future!

M: Thank you for the nice questions. Godspeed!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *