Mėnuo Juodaragis XV: kur dingo magija?

Atvykus į Zarasus mūsų iki lūbų nukrautą mašiną pasitiko kaip minimum valandos ilgumo eilė. Gi aš žinodamas, kad Šiaurinėje scenoje gros mano draugai ir kraštiečiai „Sala“ šokau prie bagažinės ir palikęs kompaniją mašinoje su sėkme, patraukiau prie paradinių vartų. Ten gi „Voriukai“. Klausimas tradicinis iš jų pusęs dėl alkoholio, o as nuleidęs akis prisipažįstu, kad kontrabandinis alus vis gi yra. Ištraukiu, pademosntruoju, šie pamato, kad nealkoholinis „myžalėlis“ ir su šypsena maloniai nulydi akimis mane besidairantį kur gi statyt brezentinį pastatą. Tokia ta buvo mitologinio festivalio „Mėnuo Juodaragis XV“ pradžia.

Kadangi nesu nei koks tusovčikas, ar netgi (neišsigąskime) reiveris, nukulniuoju iki šeimomis nusėto „Ramučių kempingo“. Visas tris dienas ten tvyrojo rami, žaisminga ir iš laimės su ašaromis akyse žviegiančių kūdikių atmosfera. Statydamas vigvamą kiek įmanoma skubėjau. „Sala“ Juodaragyje juk reikalas pasataruoju metu retas. O jų fieldrecordingai man labai patinka. Atėjus į „Šiaurinę sceną“ išgirdau paskutinį grupso akordą, o du simpatiški vaikinai ant pjedestalo  krovėsi savo manatkes. Užklausus prietėlio iš suru.lt Andrzej Bongo ką anie grojo, išgirdau, kad psy-trance‘ą. Iš atsakymo iš kart supratau, kad šios muzikos trendas jau visi antri metai Vilniaus elito tarpe yra pats didžiausias folkloras, bei nuo koto nuverčiantis bajeris.

Iki mano kolegos Audriaus Ramuvos numylėtinio „Oorchach“ dar buvo gabalėlis laiko. Tad štai bėgu į šalia esančią kino palapinę, o ten su kareivišku munduru (be automato!), per projektorius rodomus filmus, kontroliuoja McKaras. Pavartau programą ir regiu, kad šiemetė koncepcija – duoklė auksinės prabos klasikiniams Lietuviškiems filmams. Tiek dokumentiniams, tiek kreiviems meniniams. Bet deja muzikinės programos būta daug ir įvairios, tad filmus žiūrėdavau tik trumpam įsliuogadmas į tą juodai balto kino oazę. Lygiai tas pats ir su dieną veikusiomis paskaitomis. Tik anų skirtumas toks, jog jos tiesiog netraukė, dėl dėstomų itin siauro diapazono dalykų. Tipo „Paukščių Žiedavimas“ ar, tarkim, kuo skiriasi kiras nuo žuvėdros, o Pelėda nuo Apuoko. Viena tokia paskaita yra labai super, bet tikrai ne visai dienai. Ne i biologijos klasę visgi juk susirinkome.

15 min. kine ir šuoliuojam trim žingsniais iki jaukiosios „Šiaurinės scenos“. Kad jūs žinotumėt, kaip man šalimais trūko Audriaus Ramuvos. Nes vien jo ašaros akyse bežiūrint į savo dievaitį ant scenos, vien jos neleisdavo suabejoti, kad „Oorchach“ groja žiauriai gerai. Ir ką, kol Povkė kilpino drone‘ines / ambientines kilpas buvo įdomu tik kokias pirmas 8-10 minučių. Vėliau vis labiau tikrinau laikrodį, o dar aplink balbatuojantys „melomanai“ reikalą „pagyvindavo“… Bet štai paskutinis trečdalis „Oorchach“ buvo tai kuo jis yra geriausias, savitas ir komplimentus. Ritmas, karštį spinduliuojantys sąskambiai ir tik gaila vokalo tiek mažai. Valio už pabaigą!

„Girnų Giesmės“. Va. Va čia tai buvo pasirodymas… Iš „šiaurinės scenos“ be visiškos konkurencijos geriausias, o imant bendrai visą penktadienį, tai šį pralenkė tik „DRIEZHO“ gyvas koncertas. Kaip aš po visko pavadinau tamstos Liuko pasirodymą – simfonija. Eklektiška, taiklūs perėjimai nuo vienos temos prie kitos, nuo vieno garso intensyvumo iki kito. Ir taip jis tiesiog prikaustė dėmesį visas tas 30 trumpų minučių. Va, kaip buvo smagu išgirst vos ne pirmą kartą sėkmingą ir dar tokį stiptų projekto „Girnų Giesmės“ pasirdymą. Nes ankčiau tai jį technika pavesdavo, tai dar kas, o sutiktas jo bičiulis sakė, kad iš ties, Liukas tą vakar ant scenos, kaip niekad savimi užtikrintas atrodė. Bravo.

Po „Girnų Giesmių“ už pulto su gausybe aparatūros stojo vakaro žvaigždė droner‘iai  „Troum“. „Как-то неожиданно „Troum“. Я то думал как ёбнить…“ – tokie štai lūkesčiai buvo pas kai kuriuos, o konkrečiau imant – blogo Suru.lt redaktoriaus A. Bongo. Ir iš ties, nuobodesnio ir bedvasiškesnio reikalo senokai jau ir buvau klausęs. Traukiojo jie ten skudučius, dudeles, lėkštes, netgi a la dviem gitaro dviese pielyjo. Ale kas iš to? Muzonas skamba tiek toks pats kaip prieš pasiimant instrumentą, tiek absoliučiai niekuo neužkabinantis. Visiškas nusivylimas, kurį palikau jau po 10 minučių klausymo. Pamaivos bliamba kažkokie su tais savo mikrafais, gitarom, skudučiais ir etc. Na, arba aš tiesiog esu neišmanėlis ir anoks ten iš manęs „melomanas“.

O va „Driezhas“ tai ką tu. Pamenu praeitam, jei neklystu, Juodaragį jisai te grojo su leptonu, o dabar… ką tu. Visų pirma vokalistė. Tiesiog užburianti savo vokaliniais duomenimis, artistišku įsijautimu į muziką, muzikos pajauta ir kas be ko neišdildomu žavesiu. Pasisekė tam „Driezhui“ – iš ties puikų kompanijoną savo projektui pajungė. O ir pats Kristijonas, jau nebe vien leptonu muzikavo, o ir klavišiniai, ir tradiciniai pučiamieji, ir vokalas. Mano manymu šio projekto vieta nuo šio nebe vien nišiniuose, o didžiausiuose vasaros festivaliuose. Kad ir toje pačioje „Karklėje“ ar „Tamsta Muzika“ ir t.t. Jei jau Žalvarinis ar „Skylė“ ten pritampa, tai ir šis projektas manau, labai tinkamai įsipaišytų. Reiks gal užrekomenduot? Žinoma, jei jis pats to nori ar siekia.

Šeštadienis prasdėjo nuo maudynių. Kas atšaldė vandenį?! Velnioniškai šaltas. Amatų kiemelis kaip visada smagus. Gausybė įvairios veiklos, žinioms pasisemti klodai ar šiaip tiesiog pavėpsoti ir spalvingai praleisti dieną. Iš vieno kiosko ten pasiėmiau gardžios „Chili arbatos“, kitam pažiūrėjau kaip dažoma batika, trečiam – pynės iš šiaudų, ketvirtam galybės dirbinių iš tauraus metalo ir t.t. ir pan. Minusas šio kiemelio, kad jis metai iš metų nesikeičia, pliusas – ale vis vien smagu ten pasimalt, nes ten būdamas tai istorijų įvairiausių priklausai, tai žiūrėk ir nesusilaikai ko neįsigydamas. Aš pavyzdžiui tėvams paėmiau lauktuvių – Jogų arbatos.

Šeštadienio muzikinė programa daugiausiai traukė prie „Pušyno“. „Rumunija“. Viena iš labiausiai norėta pamatyti kaimiečių palaida banda be piemens. Patiko jų tas ethno dark punk‘n‘rollas. Visi trys projekto nariai – charizmos velniūkščiai. Plius dar ir dirba žiūrovui, nes ir bendrauja, ir ant scenos nestovi statiškai. Gražūs vaikinai, o muzika ir savo sukuriama atmosfera kažkuria prasme man jie priminė „Vilkdują“, kuomet be muzikos tu gauni dar kažko papildomo ir ypatingo. Dėka ko, pasirodymas įsirėžia giliau, pralauždamas pasąmonės tvorą. Bet nepamenu ar sapnavau jų koncertą tąnakt.

Po Veronikos Povilionienės su kariūnų orkestru buvo labai malonu išgirst kokybiško metalo. Nežinau kokį stilių „Juodvarnis“ grojo, bet drive‘as buvo, atmosfera išlaikyta, pasirodymas užskaitytas. Valio, kad „Juodaragio“ organizatoriai rado intarpų metalui. Na, o tada kaip gi be Andriaus Mamontovo… Vaikinas jis beje neišdidus – dieną buvo pastebėtas besilankantis amatų kiemelyje su visa grupe. Užkalbint neužkalbinau, bet fotografijai vyriokas papozavo be patoso. Pranešime spaudai buvo parašyta, kad gros savo repertuaro pačias pagoniškaisuias dainas kokias tik yra sukūręs. Na, bet… Pasirodymas praktiškai buvo identiškas festivalio „Karklė“ koncertui. Tik per visų pagonių himną „Laužo šviesa“ nebuvo pirotechnikos. Ką sugrojo lyginant su „Karkle“, tai gabalą „Vandenyje“, o visa kita, kiek atmintis leidžia atgaminti – vos ne tas pats.

Toliau pušynai, pušynai, pušynai… Alina Orlova irgi buvo prieš savaitę girdėta, tad net nėjau jos fotkinti, o komfortabiliai ant suoliuko sukontempliavau šiltai siautulingą jos pasirodymą. Nežinau kaip ir kokiu būdu, bet praleidau gongų magijos seansą su Lenkais „Hati“ atėjau tik ant pačio pačio pasirodymo galo. Et, gaila, turėjo būt įspūdingas potyris, gal net medytavi patirtis. Na, ir paskutiniai kuriuos paklausiau, nes tikrai norėjau išgirst tai „Flesh Flash“. Iš lūpų į lūpas iki manęs daėjo, kad jie groja gražiai. Ir tikrai – instrumentinė muzika, generuojama leptono ir elektrinės gitaros, privertė garsus sugerti į save visomis poromis. Labai gerai. Gaila dėl „Ataraxia“ promacho, nes einant į palapinė girdėjau, kad žiauriai gražiai groja. Bet tiesiog buvau jau visiškai nusikalęs – reikėjo poilsio pavadinimu „miegas“.

Taigi „Juodaragis“ buvo…  Na, OK, geras. Įdomi ir kai kada gerai pažystama muzika, veiklos gal mažoka įdomesnės, nes daugumoj viskas kartojasi ar neitin aktualu, begalybė draugų ir prasmingų su jais pokalbių. Ko pasigęsta – išpradžių tik man vienam, o ir vėliau pabendravus su dauguma kitų – m-a-g-i-j-o-s. Kur ji dingo? Kur dingo ta mistiškoji Juodaragiškoji atmosfera? Prisipažinsiu, kad man asmeniškai šis MJR tebuvo tik dar vienas eilinis open-air‘as, be jokių ten „uuf“ ir „aaf“. O juk seniau tai būdavo oho..! Kaip to priežastį dauguma įvarino nusibodusią Zaraso Ežero salą, kurioje jau viskas senai aišku dėl to ir nebėr įdomumo, ypatingumo, subtilumo. Kaip suprantu MJR vietos pakeitimas vyksta po 3 Zarasinių? Bet tikrai neabejoju, kad nieks neužpyktų jei tas būtų padaryta jau ateinantį kartą.

Non-believers kill magick. 😉

7 Komentarai apie “Mėnuo Juodaragis XV: kur dingo magija?

  1. Iš savos varpinės skambiju: be jokių abejonių TROUM festivalyje buvo geriausi, o pabaigoje išvis išnešė…Dar BASTARDAI visai nieko, tik labai jau fanieros pas juos daug. Nuobodžiausius irgi verta paminėti: čia lyderis būtų Mamontovas – tiesiog atidirbo savo darbą ir viskas. Ir RUMUNIJA – bet čia, kaip užsiminė kolega, matyt kažkoks slaptas paties Zuoko projektas:)

  2. Capitalism kills love 😀 — Aš dar įvardinčiau du kitus dalykus, ko anksčiau nepastebėdavau: daug užsieniečių ir daug šiukšlių. Nežinau, kaip jūs, bet aš nesąmoningai susiejau šituos dalykus ir pasijaučiau kaip per kryžiuočių invaziją. Gal kitais metais reikėtų double užrašų? „Nešiukšlinti, nesikeikti“ ir kt. —> išversti į anglų ir pridėti piešinėlius dlia ossobeno tupych. Nors lryte rašo, kad šio festivalio skiriamasis bruožas – jokių šiukšlių/nuorūkų, bet patys matėt kaip buvo iš tiesų, ypač šiaurinėj. — Kitais metais noriu RUMUNIJOS 😀

    • O būtent užsieniečiai ir šiukšlino mažiausiai. Teko daug ir produktyviai su jais bendrauti, žmonės ytin prijautė ekologinei idėjai. Deja,girti šlitiniuojantys tautiečiai neretai pasididžiuodavo paėjėti tuos kelis žingsnelius link įmantraus statinio vardu šiukšliadėžė ar, verčiau, pavartodavo tai vietoj tualeto – žinioj, gamtinius reikalus visuomet smagiau atlinkti po žvaigždėtu dangum. Kad ir kaip širdelė mano nacionalistiniu ritmu plaktų, turiu pripažinti, kad šiųmečiam Juodaragy tvarka veikiau laikėsi ant užsieniečių pečių.

  3. Girnų Giesmės buvo stipriausia.
    Sutinku, kad kitąmet festukas jau turėtų vykti kitur ir jaučiu, kad Dangus sumastys kažką originalaus.

  4. Kaip rėžia akį ta autoriaus pusiau buitinė, pusiau normali kalba… „Pažystama muzika“ – tikrai?..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *