Merzbow: „Melomanai, kurie yra patenkinti, kad aš neva grįžtu į analoginį live‘ą, kaip anksčiau – tai tėra tiesioginė jų rutininio požiūrio refleksija“

Suderinti pokalbį su Masami Akita, t.y. Merzbow – kainavo daugybę pastangų, laiko ir susirašinėjimų. Nes jis nedalina interviu kiekvienam norinčiam toli gražu. Tačiau galop pavykus, buvo sulaukta tokių atsakymų, kuriuose jis aistringai papasakojo apie savo veganišką gyvenimo būdą, gyvūnų teises, bei, žinoma, Šiaurės Korėjos keliamą branduolinę grėsmę.

Taipogi jo požiūrį į melomanus (tokius kaip aš), kuriems iškyla klausimai ar po 400 išleistų įrašų atlikėjas nejaučia rutinos, bei žinoma apie artėjantį koncertą Vilniuje, Energetikos ir Technikos muziejuje, spalio 12 dieną, ketvirtadienį. Kuris bus visiškai kitoks nei 2004-tais Vilniuje, ŠMC vykęs show ir visiškai kitoks, nei kokie kiti prieš tai buvę Merzbow pasirodymai – tą jis užtikrino.

Sveikas, Masami, šiuo metu tavo šaliai aktualiausias klausimas, ko gero, yra Šiaurės Korėjos branduolinė grėsmė, tiesa? Ar pats jauti dėl to įtampą?

Nors Japonija yra vienintelė pasaulyje branduolinės atakos auka, tačiau mūsų šalies vyriausybė turėtų sunaikinti branduolinius ginklus pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (BGNS) peržiūros konferenciją. Aš taip manau. Nors, kalbant apie šią konkrečią sutartį – aš nesutinku su ja. Ar tai yra JAV asmeninis „branduolinis skėtis“ ar tai Japonijos ir JAV saugumo sutartis? Ji buvo svarstoma Amerikoje tad, manau, tik jai ji yra naudinga.

Dar iki Šiaurės Korėjos branduolinio išpuolio grėsmės Japonija turėjo sunaikinti savo visą branduolinį arsenalą. Aš visada buvau už tai. Nesu patriotas, tačiau gamtos aplinka ir visa kas joje – karo metu yra sunaikinama (išskyrus, žinoma, žmones). Aš to visiškai nenoriu. Labiausiai Planetą naikinanti jėga Žemėje yra žmogus. Žmogus, žmogus ir dar kartą žmogus.

Mano nuomone, kaip mąstančios būtybės, mes turėtume sugyventi su visais gyvais organizmais, kaip lygūs su lygiais. Tačiau, deja, yra visiškai priešingai. Esame naikintojai.

Japoniją visais laikais vargino įvairios gamtinės kataklizmos. Galop, žmonijai, kaip tu paminėjai, gyvenant disharmonijoje su Žeme, tai pradeda liesti visą planetą.

Aš nesu stipriai įsigilinęs į visuotinio atšilimo problematiką. Tačiau viena aišku, kad tai – nieko kito, o žmogaus darbas. Ko pasėkoje mes, tie patys žmonės, turime masę bėdų ir dėl to kenčiame vis labiau ir labiau.

Žmogus niokoja planetos ekosistemą, kerta miškus, užpildo dangų pramoninėmis išmetamosiomis dujomis bei vandenynus šiukšlėmis, nuotėkomis, nafta… Tad būtų keista, jei Planetos aplinka neblogėtų, kai ji taip kryptingai yra naikinama. Žemė yra maža, jos resursai riboti, ji, manau, yra beveik sunaikinta. Akivaizdu, kad žmonijos paskutinioji aušra yra čia pat. Žmogus privalo liautis tokiu tempu užsiiminėjęs Žemės naikinimu. Jei pats, žinoma, nori išlikti.

Esi veganas ir kovotojas už gyvūnų teises – papasakok istoriją viso to. Ar matai pasaulio ateitį einantčią tokia kryptini kaip tu, t.y. veganiška ir besirūpinančia, o ne valgančia to kas gyva?

Domėtis gyvūnų teisėmis pradėjau 2003-aisiais metais. Palaipsniui pradėjau abejoti žmogaus mitybos įpročiais, tad tapau veganu. Pradėjau pasisakyti prieš žuvininkystę, medžioklę, mėsos bei odos pramonę ir prieš tuos, kurie vartoja šiuos produktus, nes pamaniau, kad nieko nėra svarbiau kaip kalbėti apie tai.

Kalbant apie maisto valgymo įpročių švietimą, ypač miesto vietovėse gyvenantiems žmonėms, manau visiems reikia pradėti rinktis maistą, kurį mes valgome, kadangi yra galybė priežasčių, kodėl negalima paaukoti kitų gyvybes tik tam, kad pasisotintume. Juk tai paprasčiausiai neetiška!

Kitaip tariant, apima jausmas, kad Žemėje nieko nėra, o vien tik žmogus. Mes turime sustabdyti savyje žmogaus egocentriškumą, privalome atsiverti į harmoningą būvį su Planeta.

Japonija yra garsi savo ilgaamžiškumu, tad ar sveikoje gyvensenoje „šuo pakastas“?

Įvairiose šalyse, kur keliauju, veganiška kultūra tampa vis reikšmingesnė ar tai būtų Lenkija ar kita Rytų Europos šalis. Tarkim neseniai lankiausi Taivanyje ir pamačiau, kad vegetarizmo kultūra ten kultivuojama jau nuo seno. Tačiau kalbant apie Japoniją ir jos santykį su vegetarizmu ir gyvūnų teisėmis, tai jai yra dar labai daug kur tobulėti.

Japonija turi vegetariško maisto kultūrą, kuri ilgą laiką buvo įtakojama budizmo, tačiau dabar ji yra beveik visiškai išnykusi. Tas pats yra ir su Makrobiotika, nors tai jau importinė kultūra.

Be to, gyvūnų teisių judėjimas mano šalyje yra labai pasyvus. Pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudų iš vis nėra Japonijoje. Japonijos ekonominės grupės kontroliuoja vyriausybę, o ji, savo ruožtu, skatina banginių medžioklę tapti tradicine kultūra. Taip pat perša mėsos vartojimo kultą, skatina žuvininkystę. Tos ekonominės grupės spaudžia vyriausybę ir nustato ją prieš vegetarišką pasaulėžiūrą puoselėjančius žmones. Mane tai labai nuvilia.

Esi išleidęs apie 400 įrašų, todėl atrodo, kad visada ieškai, kapstaisi ir giliniesi į garsų išgavimo būdus ir t.t. Ar nejauti rutinos po tokio kiekio ir tokio kūrybinio kelio?

Aš nebesivaikau naujų technologijų, nors pasirodymuose naudoju daugybę naujų pedalų efektų ir t.t. Tu paklausei apie rutiną. Tiesą sakant, tai yra auditorija, kuri siekia to. Visi mėgsta senus dalykus, bent taip atrodo, kad taip yra. Melomanai sakydami, kad jie yra patenkinti, jog aš grįžtu į analoginį live‘ą, kaip seniau, yra tiesioginė jų rutinos refleksija.

Bet iš tikrųjų tai, ką dabar darau, yra visiškai kitka nei seniau. Aš negrįžau prie to ką dariau, nors įranga ir yra analoginė. Dabar yra dabar ir tai yra visiškai skirtinga nuo to ką dariau su analogais seniau. O motyvacija, kurios vedamas kūriau muziką seniau, taip, yra visiškai kitokia dabar ir man ji patinka! Ha, galiu pasakyti netgi taip, kad aš darau tą patį ištisus dešimtmečius ir nekeičiu dalykų! Nes juk yra žmonių, kurie daro tą patį apie apie 20 metų ir dažnai būna laimingi.

Kita vertus aš nesuabsoliutinu kitų žmonių nuomonių. Visada sugebėjau reaguoti į pokyčius, susijusius su laiku ir kryptimi, kurią noriu palaikyti. Manau, man pavyko ir, manau, kad tai yra svarbu.

Ką gali papasakoti apie kultūrinį gyvenimą, muzikos scenas Japonijoje? Ar tiesa, kad Japonija labai lengvai pasiduoda vakarų įtakai (ką man teko girdėti)? O gal priešingai?

Na, Japonijos muzikos scena yra paremta tokiais žanrais, kaip pop, J-pop bei stabukų kultais. Manau, kad ji pasiekė savo evoliucijos piką ir turi galingą rinką. Gi Vakarų pop įtaka, manau, yra paviršutiniška, labiau juntama korėjiečių taip vadinamame K-pop. O kalbant apie kitas muzikos scenas, tokias kaip rockas, jazzas, metalas, klasika ar, galų gale, avangardas, tai masteliai jos yra gana maži, lyginant su Europa ar Jungtinėmis Valstijomis.

Kas tave verčia manyti, kad Japonija yra geriausia šalis pasaulyje (arba ne) ir kodėl taip manai?

Japonijoje svarbiausia yra tik daugumos nuomone. Vyrauja tendencija būti išsiblaškiusiam, neturėti savo tvirtojo identiteto. Jei tu Japonijoje atliksi kažką kitokio, nei dauguma – būsi iš karto pašalintas iš bendruomenės. Taip yra Japonijoje. Pas mus yra posakis „skaityk orą“ – aliuzija į laikomą dorybę galvoti kaip „visi“. Todėl manau, kad tai sunki vieta gyventi tiems, kurie nori padaryti ką nors savo, unikalaus ar kitoniško.

Ar turi tam tikrą reguliarų, įprastą darbą? Ar gyveni vien iš kūrybos?

Vienintelis mano darbas yra muzika.

Tavo pasirodymas su Balazs Pandi Vilniuje bus vienas iš 3 koncertų Europoje šį rudenį. Ką atsimeni iš 2004-tais metais vykusio šou ir kaip gali palyginti jį su būsimu pasirodymu Energetikos muziejuje?

Iš vizito 2004-ais metais turiu aiškius prisiminimus. Tuomet grojau tik Laptopu. Tomis dienomis nešiojamas kompiuteris buvo pažangiausias dalykas. Nors, kita vertus, man tai nebuvo svarbu. Gi dabar visi naudoja analoginę įrangą – kompiuterio nebėra.

Šį kartą koncertas Vilniuje bus visiškai kitoks – daug analoginės įrangos, bei Balazsas taip pat pasirodys su manimi. Tad žiūrovų laukia visiškai kita patirtis lyginant su tuo kas buvo prieš 13 metų.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *