Nac. bardų festivalis „Purpurinis vakaras 2016“: pasakų šalies vaikai

Tiesą sakant, negalvojau, kad bus taip gerai. Po daugybės vasarų, te planuose likdavęs nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, galop kult.lt (mano ir Grėtės) buvo aplankytas. Visuomet jį iškeisdavau į pajūrio muzikinį kurortą Karklę (šie du festivaliai vyksta identiškomis datomis), bet šiemet, dar gerokai iki pajūryje nuaidėjusio skandalo, tvirtai buvau apsisprendęs vykti į Anykščius ir niekur kitur.

Vytautas V. Landsbergis, Domantas Razauskas, Juozas Erlickas, Kostas Smoriginas, Andrius Kaniava – tai vieni iš tų mohikanų, kurie pasirodė šiemet, kurie girdėti ne kartą gyvai, ir kurie, manau, niekada neišsivadės bei, tuo pačiu, visada liks aktualūs. „Baltasis Kiras“, „Bjelle“, „Kūjeliai“, Ieva Narkutė – jaunosios kartos pažibos, kurios buvo tos į žvaigždėtą dangų kylančios, galingo laužo spraginėjančios žiežirbėlės – ne tik užgavo klegančio žaismingumo toną ant scenos, bet ir įnešė smagaus šurmulio tiek palei ją, tiek ramiai sėdintiems amfiteatro pušyne.

14125620_1082594728502904_3527870316532118714_o

Su Grėte penktadienį jaukųjį Dainuvos Slėnį, pasiekėme su mėnulio patekėjimu giedrame danguje – apie pusę devynių. Taip, taip, visi žinome, kad visą savaitę iki pat penktadienio danguje žemę merkę suknisti švino debesys – savaitgalį išsisklaidė kaip miražas dykumoje. Tiesiog, kaip Dievui į ausį sukuždėto noro išsipildymas. Šilta, nė menkiausio lietaus, giedras dangus, o saulę pakeisdavo tik jau minėtas mėnulis. Kas ant kilimėliu nugulę gaivią veją rakinėja, kas sutūpę palei pat scenos prieigas jaukinasi akimirkos žavumą, kas kavojasi jaukumos prieblandoje, po šimtmečius menančias galingo stoto pušis. Nenusakomas jaukumas.

Bet turiu pripažinti, kad penktadienis mus nuvylė. Ir dėl labai paprastos ir aiškios priežasties. Tie kas buvo tądien, manau, iš karto pagalvojo, kad rašysiu dabar „grojo neaktualus jaunimas…“ Bet anaiptol. Tesiog, pats formatas nemanau ar pasiteisino, buvo vykęs. O jis buvo toks, kad atlikėjų pasirodymai ėjo nelyginant koks konvejeris – greita pakaita ir neduodant pagauti jų siunčiamos žinutės, įsijausti į muzikinį akcentą, galų gale patirti iš viso to bent menką katarsiuką. Net ir tas pats maestro Vytautas V. Landsbergis po visų jaunimų te-sugrojo gal vos penkias dainas, o juk jis buvo taip mano laukiamas scenos svečias.

14103049_1082596888502688_1182376941491912920_o

Tačiau šeštadienis!.. Pasaka, pasakų, pasaka. Atgimusi ir tokia gyva, spalvinga ir mistiška, tarytum ją prieš miegą tau į ausį pasakojo močiutė kūdikystėje. Į Dainuvos slėnį šviečiant vaiskiai saulei, atėjome pėstute palei Šventosios upės krantinę, kuri yra nuostabaus gražumo ir rekomenduoju be-būsiantiems Anykščiuose ja prasieti. Nors įeidinėjome į pušyną su kuprinėmis, bet apsauga tik mandagiai linktelėjo galvas, be jokios intencijos jas kaip nors kratyti. Pirmasis koncertas – Juozas Erlickas, į kurio pradžią kaip tik ir atėjom.

„Man labiau patinka kai jis šneka. Bendrai paėmus geriau ir iš vis nedainuotų, o tik šnekėtų“ – taip Grėtė, pašonėj sėdėdama, atsiliepė apie gyvojo klasiko, šaržo raštu išaustą, šou. Iš tikro, nemanau, ar verta toliau pasakoti kaip kas pasirodė, nes visi daugiau mažiau buvo puikūs. Jei atrodė, kad Kosto Smorigino jau atsiklausęs aš, nes ir „Aktorių Trio“ ne viename ir jo solo pasirodymuose esu buvęs, bet ir šis Artistas sušvytėjo kažkokia nauja šviesa „Purpuriniame vakare“. Jo klouniško identiteto duetas su, ties klavišiniais palinkusiu, Audriu Balsiu privertė ne tik įdėmiai susikoncentruoti į sceną, bet ir kas be ko nueiti įamžinti tai į foto archyvą.

13653100_1082601321835578_2488839829931936670_o

Didžiausiu festivalio atradimu man tapo (jų net kompaktą nusipirkau) vyro ir žmonos – Giedriaus ir Agnės Arbačiauskų – duetas. Agnė ant scenos glėbyje virpino violončelės stygas, o Giedrius – akustinę gitarą. Tarpuose tarp kompozicijų – nesveivtnai jausmingai deklamuojama įvairių Gimtosios žemės klasikų poezija. Labai smagu, kad juos bus galima išgirsti dar kartą jau visai čia pat – pirmąjį Rugsėjo savaitgalį, Sostinės Dienose (scena prie Nac. Dramos Teatro, sekmadienį 13:00).

Dar šeštadienį pasirodė Ieva Narkutė, Domantas Razauskas, „Bjelle“, bei svečiai iš Ispanijos, duetas Maria Rozalen su Rocio Ramos. Finalas buvo tikras džiaugsmas teatre mėgstantiems gyventi, nes rinktinė scenos asų, tokių kaip Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis, Aidas Giniotis ir kompozitorius Sigitas Mickis sugriežė programą pavadinimu „Ten seneliai jauni“ – dainas iš spektaklių su kuriomis užaugo ne viena karta. Grėtė ne tik niūniavo pastoviai visas dainas, bet, kaip dabar madinga – filmavo išmaniuoju telefonu. Filmavo, beje viską, kas džiugu ir televizija, tad manau, bus aišku, ką per Kūčias ar Kalėdas žiūrėti šalia Šventų Mišių per TV. Jei tada šį veikalą rodys.

14068621_1082599231835787_5160307155457301388_o

Nors prieš pat festivalį „Purpurinis Vakaras“ komanda „Bardai LT“ gavo didžiulį smūgį, t.y. finansinę paramą renginiui nutraukė Lietuvos kultūros taryba, bet nuo to, kaip ir žadėjo organizatoriai, renginio kokybė nei kiek nenukentėjo (nepaisant to, kad negaliu lyginti jo su prieš tai buvusiais kartais). Buvo ir LED ekranas, buvo ir didžiausio kalibro Gimtojo krašto atlikėjų, bei svečių iš užsienio. Buvo ir… Na, tiesiog itin jaukus, savitas, užpildantis, įtraukiantis, mąstyti ir tuo pačiu atsipalaiduoti nuo rūpesčių leidžiantis vyksmas.

Gera buvo pasijausti it vaiku, ačiū.


Žymos:, , , , ,

SUSIJĘ:


2 komentarai:

    1. Taip, čia, manau, yra klaida mano. Nes programoje parašyta, kad Ispanų duetas šeštadienį, bet kaip jūs sakot – buvo airiai. Ko gero muzikantai buvo sukeisti vietomis ar kažkas panašaus. Ir aš to neužfiksavau. 🙂


Parašykite komentarą