Nick Cave and The Bad Seeds „Skeleton Tree“: metų albumas

Nick Cave and The Bad Seeds „Skeleton Tree“ – nemanau ar verta rašyti, žinantiems Nicko pastarojo meto asmeninio gyvenimo detales, kad diskas visų buvo laukiamas su kraugerišku apetitu. Kas vienam yra katarsis, kitam – apsivalymas. Kas vienam yra paprastas malonumas klausyti – kitam tai – karti išpažintis. Vieni žmonės gedi tyloje – užsidaro, atsiskiria, užsiblokuoja ir nieko prie savęs neprisileisdami išgyvena savo sunkiąją ar sunkias akimirkas vienumoje. Kiti gi – negali apie tai nekalbėti, nedainuoti, neklykti (ne)vilties ar ilgesio balsu.

Beveik lygiai prieš metus žuvo penkiolikametis Nick Cave sūnus, kuris prisivalgęs LSD – metė save nuo olos. „Skeleton Tree“ albumas ir yra tas – ar išsiliejimas, ar išpažintis, ar refleksija šio likimo smūgio. Savo ilgesio, skausmo, bei natūralaus nenoro pripažinti, ar suprasti to protu nesuvokiamo fakto. Man asmeniškai tai – pats stipriausias Nick Cave & The Bad Seeds albumas. Manau, nereikia rašyti, kad nėra jame tokių rokenrolų kaip „Deanna“, tokių bajerių kaip „Red Right Hand“. Ir netgi sena kultinė „The Weeping song“ daina palyginus su, tiesą sakant, bet kuria „Skeleton Tree“ albumo kompozicija, skamba kaip neįmantri čestuškė (nepaisant to, kad ir joje „raudama“).

Jei lygintume „Skeleton Tree“ su priešpaskutiniu Nick Cave albumu „Push the Sky Away“ – koncepcinis skambesys atrodo panašus. Abu išlaiko pulsuojančią, nešokinėjančią nuotaiką; abu yra nuoseklūs ir vientisi, bei palaiko atmosferinę skambesio tonaciją. Tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Jei „Push the Sky Away“, mano nuomone, yra „pripushintas“, ar kaip Lietuviškai išsireiškus – pritemptas, bei beveik neturintis jokios dramos, ar aštrumo savo harmonijose; tai „Skeleton Tree“ kabina pačias sodriausias stygas, bosines jausmų gelmes. Kiekviena daina, nors yra melancholijos persmelkto minimalizmo triumfas, tačiau pulsuoja vis kitokiu dvasiniu krūviu, vis kitokia ilgesio, vilties ar, galų gale, tikėjimo kulminacija.

„With my voice I am calling you“, „I need you In my heart, I need you“, „don‘t leave“ – nei vienoje giesmėje, iš kurių yra šios citatos, Nickas nemini savo sūnaus. Jis gedi, kenčia, tačiau nepasiduoda beviltiškumui, vengia tiesioginio banalaus sentimentalumo. Kiekvienas kūrinys – atskiras intymus jausmų filosofinis ir metaforinis naratyvas. „Distant Sky“ dainoje jis šnibžda, tarsi paslaptį į ausį, akomponuojant angeliškam Else Torp vokaliniam interliudui. „Magneto“ jis apdainuoja trauką, kuri sujungia žmones, kaip magnetas tyros meilės išraiška. Apskritai visame „Skeleton Tree“ opuse Nickas su mumis kalba. Kaip tik įmanoma atvirai, betarpiškai ir itin subtiliai pasakodamas apie skausmo, ilgesio, tikėjimo dvasines paradigmas.

„Skeleton Tree“ – personifikuotas, dedikuotas vilčiai ir meilei, opusas. Nickas jame piešia pačią tyriausią šviesą tamsiais gedulo atspalviais. Jame yra velniškai daug tikėjimo ir kabinimosi už gyvenimo siekio, kad ir koks jis kartais (dažnai!) atrodo beviltiškai neteisingas ar skausmingai nepakeliamas. Ir pabūsiu senu bambekliu, tačiau, manau, sutiksit, kad šį diską, tokį jautrų ir intymų, tiesiog neįmanoma klausyti mp3 formatu – tai, manau, yra elementarus spjūvis į širdį, jį savo išgyvenimų išraiška, pagimdžiusiam autoriui. Galų gale – visai kitoks kontaktas su siunčiama ar išreiškiama kūrėjo žinute.

Įsigyti vinilo plokštelę Lietuvoje galite Rūdninkų knygyne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *