Nikolajus Baskovas Vilniuje skendo gėlėse

Kalėdos – dovanų metas. O kai tos dovanos ateina dar ir gerokai prieš laiką – iš vis smaguma. Nuo darbovietės gavęs bilietą į Nikolajaus Baskovo koncertą net negalvojau eiti kur nors kitur tą gūdų lapkričio 25-tos penktadienį. Ko gero jis taip ir būtų likęs toks gūdus jei ne… Maestro, nusipelnęs Rusijos artistas, vienas garsiausių tenorų pasaulyje, Rusų estrados bei pop žvaigždė, natūralus blondinas, sexo simbolis ir galiausiai tiesiog Nikolajus (Kolia) Baskovas su koncertu Vilniuje. Dainavęs sausakimšai „Pramogų Arenai“. Ir ne visiems. O kiekvienam. Asmeniškai.

Vos įžengęs į areną – stvėriau publiką. Prieš eidamas tikėjausi, kad pamatysiu čia galybę įvairiausių personažų. Kaip kad seksualių trisdešimtmečių blondinių, aspitempusių geopardiniu triko. Ar apvaliaveidžių, apskritarurių, didžiapapių kostiumėliais pasipuošusių damučių / ponių. Ar santūrumu ir atokia pagarba spinduliuojančių senjorių. Nereikia pamiršt ir santechnikų Afonių su komjaunimo jaunuoliais. Taipogi prekiautojų ir jų kleintų iš Gariunų bei tiesiog naujųjų rusų ar lietuvių. Taip, buvo jie Pramogų Arenoje visi ir dar daugiau bei įvairiau. Nespėk dairytis, spėk klapsėt akimis, būk fotokamera.

Koncertą atidarė kažkokia Veronika. Na, ne šiaip kažkokia, o tamsiaplaukė krasavica, kuri buvo pasipuošusi stikliukais / deimantukais nusagstyta aptemta suknele. Apskritai, pastebėjau, kad šios terpės scenoje labai svarbu aprangoje turėti kuo daugiau šviesą atspindinčių aksesuarų, ar, liaudiškai kalbant, blizgučių. Taip buvo aprengta apšildančioji Veronika, tokius kostiumus vilkėjo ir nuolatos pasirodymo metu keisdavo N. Baskovas.

Apšildymas truko apie pusvalandį. Mergina nuolatos besišypsodama dainavo apie tai, kad „Vilnius yra miestas, kuriam negalima atsispirti“, bei kad negalima sudeginti tiltų skiriančių MUS. Gražiai dainavo, gražiai šypsojosi. Jau per apšildymą prasidėjo ritualas ir kultinis reiškinys estrados scenoje, t.y. gėlių atlikėjui dovanojimas šusnimis ir tuzinais. Dainininkei talkino keturios merginos šokėjos. Neskaitant rusų kalba atliktų dainų, dvi buvo sudainuotos angliškai.

Ir štai, punktualiai, beveik be vėlavimo kaip kokioj Japonijoj į sceną žengia Maestro. „Naturalnyj Blondin“ šiuo savo hitu (?) Baskovas pradėjo šou. Prisipažinsiu, kad koncerto metu neatpažinau nei vienos dainos iš atlikto repertuaro. Na, natūralu, nes juk nesu koks paklonnikas, bet tarkim Kirkorovo visi „Ja za tebia umru“ žinom. Gi Baskovas, kaip teko patirt, tokio tipo folklorinių hitų neturi.

Iš galybės įvairiaspalvių nusiteikimų prieš einant į renginį, pagrindinis buvo toks, kad koncertą „bus įdomu“ klausyt maksimum pirmas tris dainas. Po to, neva nusibos banalucha, per ausis pradės tekėti smegenys nuo kičo pertekliaus; pats experienco poreikis bus greit patenkintas ir t.t. ir pan. Ir ką gi, nieko panašaus! Taip, neatpažinau nei vienos atliktos dainos, taip buvo atliekamas banalus pop, taip kičas, bet koncertas aneikiek neprailgo.

Kas keisčiausia vienas iš neprailgimo veiksnių buvo pati… muzika! Kaip minėjau, nors melodijos buvo visiškai negirdėtos, tačiau vos įpusėjus kūriniui, jau galėdavai jas traukt kartu su šalia šėliojančiomis bobelkomis. Tipinis komercinės pop scenos atvejis, kuoment daina sukonstruojama pagal visus klasikinius kūrybinius kanonus; pradedant iš kart įstringančia melodija, baigiant tuo, kad dainos priedainis po to dar ilgai ir labai netgi naglai nedingsta iš atminties. Kaip koks narkotikas per prievartą. (baisu iš tikro)

Kitas neprailgimo aspektas buvo nereali Baskovo charizma ir prakalbos laidomos tarp dainų. Bajerių ir kaip Kolia juos pasakoja, manau, galėtų užpavydėti bet koks anegdotų karalius. Temos prakalbų dažniausiai būdavo apie būtus ir nebūtus atsitikimus iš prieš tai vykusių koncertų. Taipogi Baskovas neatsispirdavo pagundai pašiept savo kolegų. (Pugačiova, Kirkorovas, Galkinas, Leontjevas…) Bei galybė pasakojimų apie, vėlgi, būtus ir nebūtus jo meilės nuotykius. Su moterimis beabejo.

Dar keli dalykai kodėl koncertą aš užskaitau tai 100 % gyvas atlikimas, skanus apšvietimas ir šiaip šou su šokėjais priešakyje. Be Baskovo dar ant scenos buvo viso net  7 (!) žmonės iš kurių 6 grojo instrumentais. (ir pritariančioji vokalistė) Ypatingo išskirimo reikalauja smuikininkas, kuris iš veido priminė Mongolų chaną, o sugriežtas solo numeris buvo išties nuostabus. Šokėjų buvo visi aštuoni, (3 moterys ir 3 vyrai) kurie šoko tai čigoniškus reveransus, tai flamenco techno, tai šiaip valsą. Apšvietimas – skoningas. Ypač gražiai buvo sužaista juo, kuomet į už scenos esančios juodas užuolaidas, buvo nukreipti a la discobolo atšvaitai, taip sukuriant žvaigždėto dangaus efektą, per atliekamas balades. Tokias kaip `O Sole Mio.

Beabejo nuodėmė būtų nepaminėt Baskovo bent du nulipimus nuo scenos, kuomet jis kaip koks Kravitzas prieš porą savaičių Kaune, apėjo visą areną. Buvo užlipęs net iki pačios paskutinės eilės. Jų metu – beabejo tuntai visokiausių gėlių iš paklonnicų, kurias jis kaip kokias pirštines perduodavo lydėjusiems apsauginiams. Tų pasivaikščiojimų metu jis tai šokdavo susikabinęs, tai dainuodavo ant kelio priklaupęs, tai kitaip žavėdavo susirinkusias poniutes. Per gabalą „Ja Budu Ruki Tvoji Celovat“ padlyza išbučiavo absoliučiai visų priekinėje eilėje sėdėjusių gerbėjų rankas, dar pridūręs, kad dėl to verta pirkt brangesnius bilietus: „šiandien gerbėja, rytoj, žiūrėk – žmona“.

Po renginio apimtas katarsinės euforijos, atsisiunčiau paklausyt Baskovo „best of“. Ir ką jūs manot – ogi IŠ VIS nesiklausė. (bet argi galėjo būti kitaip, ane?) Atrodė, kad bus cool fonas, rašant šią rašliavą, bet paklausius vos pora dainų teko grįžt prie įprastų Pinfloydų, Current 93, Depechų ir šiaip dark ambiento. Kodėl? Viskas paprasta – klausyti gyvai ir klausyti Baskovą įraše – du visisškai skirtingi dalykai. Vis tik eilinį kartą pasitvirtino sena sentencija -„ruskaja duša“. (rusiška širdis – vert. iš rus. k.) Bei teiginys sakantis; jei nori kad tave kas mylėtų, turi visų pirma mylėti save. Baskovas – be galo save įsimylėjęs krasavecas. Ir vis tik, manau, išbalansuojantis (nors ir per plauką) nuo narcizizmo. Narcizų žmonės paprastai nemėgsta, gi sveikai (nors ir atrodytų – per daug) save mylinčius – dievina. Taip, manau, yra ir šiame atvejyje.

Tad Baskovas Vilniuje atidirbo iš visos rusiškos širdies. („Pramogų Arenoje“ vykęs koncertas susidėjo iš dviejų dalių, kai tuo tarpu tarkim Panevėžyje – tik iš vienos) O aš jau laukiu kitų Kalėdų ir dovanų nuo darbovietės į… Filipo Kirkorovo kocertą „Šou nr. 1“.

P.S. Nugirsta citata: “Nei viena moteris per visą gyvenimą negauna tiek gėlių, kiek Baskovas per vieną koncertą…”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *