OFF 2014: gyvenimo festivalis (1/2 dalis)

Nepaisant savo žingeidumo muzikai ir kasmetinio dalyvavimo Lietuvos open-air‘uose, dar nežinau koks iš tiesų galėtų būti mano „gyvenimo“ festivalis. Jei tokiu įvardinčiau Katowice mieste, Lenkijoje vykusį festivalį „OFF“ – pasijusčiau itin drąsi. Tačiau nenorėdama užbėgti įvykiams už akių, teigdama jog tai yra tas vienintelis ir nepakartojimas, te pasakysiu akivaizdžią tiesą – šis renginys paliko kaip minimum ilgam neišdilsiančius įspūdžius.

Postūmis čia atvykti buvo ne tik iš draugų pusės, bet ir daug žadančios bei įperkamos programos, nes vien ko vertas toks akcentas kaip po dvidešimties metų atsikūrimo gyvai „OFFe“ grosiantys „Slowdive“. Turbūt vienintelė sprogusi padanga buvo geografinė festivalio padėtis, mat Katowicai bazuojasi pačioje apatinėje Lenkijos dalyje. Tačiau, „amžinoji kelionė per Lenkiją“ pasirodė ne tokia ir varginanti – grupelė Lietuvos tautiečių neleido nuobodžiauti, tad per daug nedūsaudami pasiekėme tikslą. Paskutinė liepos diena buvo festivalio startas ir bene aukščiausia sinusoidės viršūnė. Bet apie viską trumpai nuo pradžios iki paskutinio akordo.

31.07 ATP: OFF pre-preparty

Po karšto saulėto vidurdienio, lietui atgaivinus žemę ir pavargusius atvykėlius nuteikusi pakylėtai, pajudame į pre-festivalio programą ATP@OFF. Kino Rialto buvo pirmoji koncertinė erdvė, kurią greit užpildė minios, kantriai laukusios įvykių pradžios. Pastaruosius pradėjo Normal Echo, sceninio įvaizdžio struktūra kiek priminęs lietuviškąjį Palubenką. Tiesa, griežta ir mechaniška Normal Echo stilistika jau po kelėtos akordų davė suprast, kad mes ne Vilniaus Lofte esame. Drįsčiau suabejoti savo emocionalumu šio muzikanto atžvilgiu, tačiau publika juos smarkiai palaikė ir tildė mūsų pirmųjų įspūdžių šnabždesius tylioje kamerinėje erdvėje.

Dirty Beaches (2)

Atrasis čia pat pasirodęs atlikėjas/grupė Dirty Beaches, paliko mus vėliau vos atgaunančius žadą. Taivane gimusio, Kanadoje augusio atlikėjo muzika įtraukė į nuostabią muzikinę kelionę, kurioje buvo apraudami keliautojai, nerandantys vietos po saule. Čia besikertant tokiems žanrams kaip rockabilly ir lo-fi, tuo pačiu atsiranda ir daug eksperimentinės muzikos dėl plataus spektro panaudojamų instrumentų ir efektų. Alex Zhang‘o triukšmingos energijos pliūpsnio dėka judėjome toliau.

Amen Dunes buvo trečioji tądien teigiama prasme išgyventa muzikinė patirtis. Jų pasirodymas Jazz Club Hipnoza erdvėje nuvylė tik prastos garso kokybės dėka. Nepaisant to, buvo beprotiškai jauku stovėti pirmoje žiūrovų eilėje ir jausti nuoširdų kontaktą su grupe bei jų skleidžiamų garsų magija. Hipnotizuojantis Damon McMahon’o balsas bei psichodeliniai gitaros rifai privertė pasinert į erdvę, kuri buvo užpildyta mistinių potyrių ir tiesiog paprasčiausio pozityvo. Negaliu nepasidžiaugti albumo “Love” perliukų gausa koncerto metu.

Iš anksto skaitytojų atsiprašysiu už nekonstruktyvias mintis, užplūstančias prisiminus kitą programos muzikantą Dean Wareham. Čia įvykęs pirmasis vidinis konfliktas „ką geriau pamatyti“ privedė prie šiokio tokio kompromiso. Po kelių kūrinių teko atsisveikinti su D.W., kuris savo muzikos gerbėjus sugrąžino į tuos laikus, kai jų krauju tekėjo maloningoji „Galaxie 500” kūryba. Užčiuopusi šį tą naudingo savo sielai, skubėjau leistis į kitą kelionės etapą.

Earth  (2)

Lietingu Katowice‘os senamiesčiu skubėjome į evangelikų protestantų bažnyčią. Nesupraskite klaidingai, ši nuostabi gotikinio stiliaus bažnyčia tą naktį buvo vieta ne pienburnių choriuko muzikos programai atlikti, o didingiesiems Earth. Tiems patiems, kurie stebina kontroversiniais dainų pavadinimais („The Bees Made Honey In The Lion‘s Skull“) levitacine muzika, bei paslaptingu įvaizdžiu. Earth trijulės paleistas monotoniškas drone susigėrė į kūną teatrališkai, ką puikiai išgrynino nuostabus, pasirodymo metu, spalvomis bažnyčios kupolus raižęs apšvietimas. Čia nebuvo nieko demoniško. Anaiptol, publika buvo užlieta santūrumo ir ekstazės viename. Ko pasėkoje vieni kitiems po visko sakė, „ilsėkis ramybėje“.

01.08 OFF startas

Pirmasis ir kiti rytai palapinių teritorijoje prasidėjo pakankamai žvaliai. Džiaugiamės galėję pailsėti dideliame tačiau triukšmo prasme tikrai santūriame festivalio kempinge. Čia apskritai iš mūsų lūpų kartais išsprūsdavo: „Kaip namie…“. Visa tai puikios festivalio organizacijos dėka. Popiet pasiekiame festivalio teritoriją, kuri padoriu atstumu buvo atskirta nuo palapinių teritorijos. Viskas, tiek išplanavimas, tiek išdėstymas, tiek apipavidalinimas buvo verti aukščiausių balų, o akį rėžusios smulkmenos buvo priimtos kaip natūralios.

Pirmasis nusivylimas buvo aukštos kai kurių produktų kainos bei menkas jų pasirinkimas. Mūsų mentalitetas dar kurį laiką stebėjosi ir taisykle „šiukštu nesinešti ir nevartoti alkoholio prie scenos“. Galų gale buvome lengvai susižavėję visokeriopa tvarka, bei likom supratingi ir atvirkštiniais atvejais.

Cerebral Ballzy (2)

Nenoriu pamesti pirmosios dienos „muzikinių įspūdžių“, kurie svyravo lengvo asmeninio negatyvumo ir gan aukšto pozityvumo skalėje. Pirmasis matytas lenkų duo sulaukė nemažai pirmųjų žiūrovų – The Dumplings. Šie jaunėliai, sakyčiau, profesionaliai kuriantys kažką panašaus į electro indie rock/pop puikiai apšildė kitus, jaunuolius. Manau, kad šis kolektyvas yra tiesiog jaunos, nepretenzingos, tačiau kokybiškos muzikos pavyzdys kitiems brandos atetstato neturintiems talentams, nors asmeniškai mano muzikiniam skoniui įspūdžio nepadarė.

Pasivaikščiojimas po kitas festivalio muzikines teritorijas atmintyje paliko gražių natų. Viena iš kaltininkų/-ių turbūt būtų britė Lyla Foy. Čia norėčiau vėl pasikartoti su sąvoka „nepretenzinga muzika“. Ši nepriekaištingo balso bei minimalios/ melancholiškos muzikos atlikėja priminė kadaisę atsitiktinį sudalyvavimą Sophie Hunger koncerte. Tokia muzika kažkaip priverčia atsisakyti tam tikrų muzikinių principų ir tiesiog mėgautis, svajoti. Ir visgi, panašaus plauko dainininkės, įsikibusios gitarą, dažnai dar ir kažkokiu nuoširdumu sugeba palenkti žiūrovą.

Turiu pripažinti, kad didžiausią šio vakaro įspūdį paliko Oranssi Pazuzu. Iš vizualinės perspektyvos, daug juodų žmonių nepritraukęs festivalis, žmonių nestigo grojant sunkesniai muzikai. Suomių muzikinis kolektyvas mano playlist‘e jau seniai grojo ir buvo klasifikuojamas kaip psychedelic / experimental black metal skambesys. Čia, „Trojka“ scenoje jie susilaukė nemažai dėmesio, tiesa, nebūtinai teigiamo.

Notwist (1)

Mano supratimu, jie savo muzika publiką įtraukė į nuostabią eksperimentinę, kitonišką atmosferą. Maloniai stebėjausi jų atvykimu į OFF‘ą, taip pat pasirodymu, tuojau pat po skandalingojo Perfume Genius šou. Pastarasis neretai lyginamas su Antony & The Johnsons. Šiuos atlikėjus sieja kažkoks traumuotas tikrovės potyrio elementas jautrioje jų kūryboje, tiesa ir nenumaldomas noras dėvėti lūpdažį.

Viena iš pagrindinių festivalio grupių Neutral Milk Hotel kažkodėl paliko abejingumą. Dar kiek užčiuopdama savo kraujyje indie rock eritrocitų, tikėjausi šią grupę turėti kaip pirmąjį savo atradimą OFF‘o muzikinėje lobių skrynelėje. Vis dėlto, likau jais nesusidomėjusi. Iš pažiūros neblogą spektrą instrumentų pasičiupusi grupė amerikiečių, galiausiai neužkabino. Taip pat nustebino visapusiška savo vaizdo ir garso cenzūra žurnalistų atžvilgiu.

Šios dienos nesu(si)pratimas: Cerebral Ballzy. Labai neišsiplečiant, grupelė amerikiečių link vakaro šlovės kryptingai judėjo nuo to momento, kai ant žemės nukritus picos gabalėliui ir jį pakėlus, buvo sureguota į tai kaip „Cerebral ballzy“. Nuo to laiko grupės susidomėjimas alumi skardinėse, merginomis ir riedlentėmis į pankroko liūną traukė įvairius pienburnius.

Bet kokiu atveju, pirmoji diena paliko nemažai įspūdžių ir su nekantrumu privertė tikėtis tolimesnių įvykių.

foto autorius: Vytenis Jurevičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *