Nawal Šv. Kotrynos bažnyčioje meldėsi Balsu

„Meditacija tai psichikos technika, pasiekti patirčiai, kuri apibūdinama kaip rami, tyli, sužadinanti budrumą, bei teikianti palaimos jausmą.” (Jevning, 1992) Tai šis koncertas kaip tik ir yra apie tai. Tik technikos jame mums, klausytojams, jokios naudoti neprireikė. Veiksmus dvasinei būsenai pakylėti, naudojo žmonės atvykę iš ten kur šilta, iš ten kur 50% tautos populiacijos gyvena mažiau nei už 1.25 dolerio per dieną, iš ten kur krantus skalauja Indijos vandenyno bangos, iš ten kur…

Rūsys, kavianskas rock’n’rollas ir saulėtos dienos šypsena

„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.

Kaip Mes Žaidėme Revoliuciją (2012, Lietuva)

Niekada nebuvau “Anties” fanu. Kad ir “Foje” grupę pradėjau klausyti tuomet, kai jie paskelbė, kad skirstosi, t.y. 1997-taisiais. Vietoj „Foje“ visada klausiau „SEL“, bet ir tai viešai (kiemo draugelių būryje), juos keikdavau, sakydamas, kad tai popsas. (AC/DC ir The Beatles – va čia tai jėga!) Bet „Sąjūdis“… Na, čia jau ne tai, kad fanas buvau, bet tuometinio pilypo mažoje širdyje tam reiškiniui liepsnojo neįprastai didelė meilė.

Sniegynų Įkaitai / The Grey (2012, JAV)

Neperseniausiai atradęs nuostabų puslapį Bushcraft.lt, kuris yra apie ekstremalų poilsį gamtoje ar išlikimo meną joje, supratau, kad reikia pamatyti tokio koncepto filmą. Benaršant, seilė tyso ne tik žiūrint Youtube‘us apie tai kaip yra kepama duona ant akmens, verdama eglių spyglių arbata, ar paruošiama pagauta žuvis. Ašara varvėjo ir skaitant įvairių filmų aprašymus, kurie rodėsi yra tokie spalvingi, gaivūs, harmoningi… Bei netgi dvasiškai turtingi, sakyčiau.

„Rammstein“ Kaune: Ich will mehr

„Ramm-stein. Ramm-stein.“ – anądien per radiją ar tv netikėtai išgirdau. Netikėtai dėl dviejų priežasčių; nes tai buvo reklama įvyksiančio renginio, beigi tas renginys turėjo būti labai greitai. Vos du metai prabėgo! Nuo to kojas pakirtusio, smegenis ištaškiusio, veido šukuoseną pakoregavusio, bei šiaip sprandą surakinusio koncerto. Įspūdžių būta tokių karštų, kad ta temperatūra dauguma sirgo iki šiol. Gi vokiečiai, tradiciškai pažadėjo sugrįžti, bet kas tikėjosi, kad taip greitai?

Andrius Mamontovas „Elektroninis Dievas“: atgal prie šaknų?

Štai ir naujas jau net 30-tas kaip kūrėjo ir 18-tas kaip solo atlikėjo albumas iš Andriaus Mamontovo stovyklos. Pieš tai sekęs „Geltona Žalia Raudona“ buvo eksperimentinis koncepcine prasme. Šįkart vėlgi įdomu – skambus pavadinimas „Elektroninis Dievas“, nemažai žadantis singlas „Rudenio Vėjas“, bei Mamontovo teiginys, kad stilistiškai albumas bus panašus į pirmus jo solo darbus, t.y. “Pabėgimą” ir “Šiaurės Naktis. Pusė Penkių”. Lauk minorinių gaidų, depresovų tekstų ir šiaip back to the roots! – tarsi sakė jis.

Nikolajus Baskovas Vilniuje skendo gėlėse

Kalėdos – dovanų metas. O kai tos dovanos ateina dar ir gerokai prieš laiką – iš vis smaguma. Nuo darbovietės gavęs bilietą į Nikolajaus Baskovo koncertą net negalvojau eiti kur nors kitur tą gūdų lapkričio 25-tos penktadienį. Ko gero jis taip ir būtų likęs toks gūdus jei ne… Maestro, nusipelnęs Rusijos artistas, vienas garsiausių tenorų pasaulyje, Rusų estrados bei pop žvaigždė, natūralus blondinas, sexo simbolis ir galiausiai tiesiog Nikolajus (Kolia) Baskovas su koncertu Vilniuje. Dainavęs sausakimšai „Pramogų Arenai“. Ir ne visiems. O kiekvienam. Asmeniškai.

„Chirgilchin” Šv. Kotrynos bažnyčioje sušildė kūną ir sielą

Galiausiai (bet neitin lauktai) į mūsų kiemus atsibeldus tradiciniam rudeniui su darganomis, sušildyt tiek kūnui, tiek sielai, šį šeštadienį buvo aplankyta sakralinė erdvė – Šv. Kotrynos bažnyčia. O ten – „Chirgilchin” – kai kas nekasdieniško, dar nematyto ir negirdėto. Bet Lietuviškai išvertus turi bene kasdienę reikšmę – “juodoji arbata”. (būtent ta, kuri tinkamiausia, jei nori sušilti)

Lenny Kravitzas Žalgirio Arenoje valdė gyvu rokenrolu

Prieš 3 metus koncertavęs Vilniuje, Lenny Kravitzas vėl grįžo į Lietuvą. Anuomet jis dainavo pilnutėlaitei Siemens Arenai, Lietuvoje jam viešėti patiko, tad kaip gi negrįši? Tik šįkart lokacija keičiama iš Vilniaus į Kauną; iš liūdinčio Siemenso, į Nemunu kvepiantį Žalgirį. Kaip ir per Jarre, ar Hurts, ar dar kokį kitą „Medusa Concert“ organizuojamą fiestą, Vilnius arba ieškosi transporto, arba negaili litų papildomiems kuro kaštams, arba keikiasi Delfi komentaruose. Ir viskas tik vardan geros muzikos.

Jean-Michel Jarre Kaune lazeriais grojo „Essential“ gabalus

Kuomet prieš tris metus sužinojau, kad Jarre‘as atvyks į Lietuvą ir verkiau iš džiaugsmo, ir paskutinę naktį iki koncerto ramiai užmigt negalėjau. Jaučiausi panašiai kaip prieš egzaminą, tik vietoj panikos jaučiau džiaugsmingą jaudulį, o vietoj paranojos – malonią įtampėlę. Nekasdien juk tokią legendą išgirsti, pamatyti ir dar fotografuoti išpuola. Ir kaulų po visokias Egipto piramides, ar Monako kunigaikščio vedybas judint nereikia.