Panemunė iš arti: vaizdingi ir istoriški gimto krašto atradimai (1/2 dalis)

Pažink savą kraštą – šis moto nėra svetimas ir tokiai šauniai organizacijai kaip Jūsų nuoširdusis Kultūrnamis. Ir štai nors atėjo ruduo, – vėl dūzgia Vilnius kai tuntai vaikių pėdina į mokyklas, kai gatvėmis marširuoja studentų ordos, kai po rugpjūčio atostogų miestan suplūsta darbo liaudis, o šį kasmetinį atgimimo ritualą lemta karūnuoti pirmosioms šalnoms, kurioms paspaudus medžiai pasidabins raudoniu, –   tačiau vasara, rodos, dar nesiruošia užleisti sosto. Tad ta proga įspūdžiai iš šaunaus žygio po Lietuvą, kurio maršrutu dar galit spėt prasinešt ir jus.

Taip jau gavos, kad šiais metais pagaliau pavyko įgyvendinti kelionės Panemune idėją. Paskutinį sykį šie kraštai buvo lankyti prieš gerus 18 metų ir realiai nieko, apart nesutvarkytų pilių, neatsiminiau. O žinojau, kad pamatyti yra ką – piliakalniai, dvarai, Nemuno slėnio grožis ir savitą tenykščių žmonių gyvenseną menantys paminklai. Antra vertus, važiuojant palei Nemuną, nori nenori, teks aplankyti ir mažai pažintą Mažąją Lietuvą. Žodžiu, jutau, kad šis maršrutas vertas grieko.

Spaudžiami laiko pasirinkom tingaus auto turizmo formatą, nes taip spėsim daugiau pamatyti ir aplankyti, o nakvoti ketinom palapinėse. Iš viso kelionei buvo skirtos 4 paros, numatytos 3 nakvynės, o maršrutas gana abstraktus – nuo Vilkijos iki Nemuno žiočių.

Patį maršrutą galima išskirti į du gabalus – nuo Vilkijos ir Jurbarko, ir nuo Jurbarko tolyn. Pirmasis gabalas vietinių vadinamas Rojaus keliu­ ir kai juo važiuoji, supranti kodėl – čia pat sau ramiai teka Nemunas, širdį džiugina nuostabūs, žiauriai gražūs upės slėnio vaizdai, mašina rieda kokybišku ir plačiu plentu, o ant kiekvieno kampo stūkso nuorodos į lankytinus objektus. Autopilotą užfiksuoji ties 65 km/h ir grožies. Vienas įspūdingiausių, o gal ir pats šauniausias, kelių Lietuvoje.

Vilkija

Būtent minėtai Vilkijai ir teko lemtis būti pirmąja kelionės Panemune stotele. Ir, reikia pasakyti, tokia pradžia nuteikė itin smagiai. Vilkija, Lietuvos kontekste, itin savitas miestelis, įsikūręs ant Nemuno slėnio šlaito ir ant vietinių kalvų, tad miesteliui yra suteiktas urbanistikos paminklo statusas. Prie lietuviškų lygumų įpratusiai tūlo akiai aukščio skirtumai Vilkijoje tiesiog užgniaužia kvapą. Šis miestelis tiesiog prašosi, kad jame paleistum tuntą fixais važinėjančiu hipsterių, idant jie permąstytų vertybes (ta prasme, dviračių bėgiai yra jėga).

Vilkijoje būtina aplankyti šalia bažnyčios ir vietinio viešojo tualeto iškilusia apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria didingas vaizdas į Nemuną ir jo slėnį, ir apžiūrėti sau puikiausiai veikiantį keltą per upę – artimiausia vieta persigaut į kitą krantą tik Kaune, arba Jurbarke. Tokia tai strateginė vieta Vilkija buvo ir anksčiau – XV a. čia veikė pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno. Galiausiai, jei turėsit laiko, tiesiog pasivaikščiokit po nuošalesnes miestelio gatveles – yra kur akis paganyti.

Vos už 13 kilometrų į vakarus ir antroji stotelė – Seredžius. Miestelis įsikūręs vaizdingoje (po šimts, viskas toje Panemunėje vaizdinga) vietoje šalia Dubysos ir Nemuno santakos. Vos išsukus iš pagrindinio kelio pasitinka senas akmeninis grindinys. Pagrindinis miestelio traukos šaltinis – šalia Rojaus kelio stūksantis gigantiškų proporcijų piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu. Nuo jo viršūnės atsiveria epiškas vaizdas į kairiojo Nemuno krato tolius ir ko tikrai ten tetrūksta, kad čia pats stovėtų garsiakalbiai ir iš kurių aidėtų senas geras Obtestų šmotas „Anapus Nemuno“.

Besileisdami nuo piliakalnio spėjam padiskutuot, kad pagal V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ galėtų kas nors susukti filmą a la „300”, aplankom papėdėje esančius gerai įrengtą nemokamą tualetą ir vietinę parduotuvę – joje teiraujuosi magnetuko, ale tokių neturi, tai pasitenkinu vaniliniu plombyru. Apibendrinant, visa svarbiausia infrastruktūra čia pat. Nori atsigaivint nuo kaitros ir išsimaudyt? Prie Dubysos net įrengtas paplūdimys.

Vos už vieno kilometro vėl sukam iš pagrindinio kelio. Savotišku serpantinu kylam į Nemuno slėnio šlaitą, į Belvedario dvarą. Itališkai belvedere – gražu žiūrėti. Dvaro pavadinimas kilo nuo to, kad kadais iš pagrindinių rūmų, kai juos supantys medžiai buvo dar jauni, atsiverdavo gražus vaizdas į šalimais tekantį Nemuną.

Dabar tai apleistas paminklas buvusiam dvarininkų pasauliui. Kai pagalvoji, įspūdingiausia, kad jie sugebėdavo ne tik pasistatydinti tokius rūmus, bet ir juos išlaikyti su visu personalu, be to neretai tai būdavo tik vienas iš kelių nuosavybės teise priklausančių dvarų. Žodžiu, senobei turčiai buvo tikri turčiai.  Sovietmečiu dvare veikė įvairiausių profilių žemkės, o dabar dvaras yra privatizuotas ir sau dūla. Kadais išpuoselėtu buvusi dvaro parką greitu metu bus galima vadinti džiunglėmis – gamta atsikovoja tai, kas jos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *