Pankovas šeštadienis „Supuvusioje skylėje“

Šimtą metų galūnė nebuvo įmerkta į „Supuvusią skylę“. Gana paslaptinga vieta, mat ne itin aišku, kas jos šeimininkas, kas joje vyksta už užuolaidos bei kodėl ten negalima apskritai fotkint žmonių arba kodėl to negalima daryti su blykste (beveik kaip ryškiausių muzikos žvaigždžių koncertuose). Tačiau viena aišku, kad ten papuolęs beveik visada jautiesi savas. Praeitą šeštadienio vakarą ten užsuko rusai „Kombinator (Oblomok unitaza)“, “Mare And The Corpse-Eyed Toads“ bei lietuvaičiai „Verslo Rizikos Rezervas“. Pankai, prikolnikai, truputį trenkti ir muzikaliai išsivystę.

„Kombinator“ – tai post-punką vyniojanti trijų vyrukų banda, kuri, kaip pasirodymo metu sakė grupės vokalistas, pasirodė be savo bosisto. „Kažkaip užp**o mane šita grupė…“ – šalia sėdėjęs Stavaris pakuždėjo į ausį. Ir iš tiesų, nors ansamblis gana melodingas, pasakojantis anekdotus bei išsamiai pristatantis dainas, vis dėlto streikavo su gabalų pasirinkimu. Nors visiškai negausi (maždaug 20 ar 30 žmonių) palaikančiųjų auditorija aplodismentų negailėjo, tačiau plojimai palaipsniui mažėjo kaip prakaito lašai tą vėsų rytą… Smagiai suskambėjo gabalas „Ubėj prezidenta“ („Užmušk prezidentą“ – aut. past.), po kurio kažkas iš salės sušuko „URA!“.

XI20-2

„Verslo rizikos rezervas“ (toliau – VRR)… Ne kartą ir ne du matyta avant-pop, post-kitch, neo-classics mažučių sąjunga, kuri, atrodo, tarytum keičiasi, bet iš esmės varo visada taip pat. Kartais pamąstai, kad kiekgi galima tą patį š*** repuot, bet būna užveža ant tiek, kad kojas suskausta. O retkarčiais esi priverstas gerti prie durų, gaivų orą nuodydamas cigarečių dūmais. Paskutinį kartą su VRR buvo tūsinta beveik prieš du metus bare „Marsas“ ir tas laiko tarpas prailgo kaip trys šimtmečiai. Sakau tai gana nuoširdžiai.

„Aš, galima sakyt, kaip ir visiškai nekontroliuoju leidybos proceso“ – užklaustas apie pirmąjį VRR vinilą porino Stavaris. – Leidžia jį tokie Olandai, kurie grojo „Supynėse“. Mūsų konco paklausė, jiem patiko ir pasiūlė. Mum iš tos plokštės nebus nei finansinės, nei kokios kitos naudos, o tik gausiu kokius 30 vinilų paštu ir viskas. Mainais už tai jie savo lėšomis jį atspaudžia, nu ir masterį padarė nemokamai.“

XI20-31

Ant scenos, šalia vokalistės Muk, kuri dar kontroliuoja bytą, bei Stavario, kuris yra bosas, kairėje įsitaisė papildomas, nematytas narys – gitaristas, kuris, iš tikro, itin erdviškai užpildė klaustrofobiškai nuteikiančias VRR garsyno ribas. Skambėjo ir seni geri hitai, ir, kaip spėju, naujos dainos iš būsimos plokštelės. Labiausiai įstrigo „Vilniaus miesto svečiai“, kurios žodžiai visus kvietė žudyti. VRR pasirodymas buvo festivalio pikas, po kurio kažkas iš salės šūktelėjo: „Buvot super, na ir kas, kad mūsų mažai!“.(gi aš panosėj sumurmėjau „mūsų daug ir mes – jėga!“)

Ir, galiausiai, vakarą vainikavo dar vieni rusai, nepasirinkę gimtosios kalbos pavadinimo, „Mare And Ahe Corpse-Eyed Toads“. Tai buvo nuobodus pasirodymas, kurio ne tik man nepavyko išklausyti iki pabaigos. Nors stipriai artistiškas ir dėl sceninių kostiumų, ir dėl šokio elementų, bet pati muzika buvo nuobodoka. Kažkuria prasme priminė pirmuosius tos nakties rusus, tik, kad be bosinės gitaros ir gyvų mušamųjų. Tačiau nuotaikos prasme – ekvivalentūs. Ir ten, ir ten pagrindinį vaidmenį vaidino sintezatoriaus partijos, palaikomos vokalo, kuris dainuoja „apie kažką“. Na, ir ne itin kažką.

Renginyje buvo pastebėtos tokios žinomos personos, kaip Alina Orlova, „ORE“ redakcijos duetas bei vienas iš seniai girdėtų „Rumunija“ grupės narių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *