Peter Gabriel „So“: 25 metai ir koncertas Lietuvoje?

1986 metais gegužės mėnesį (t.y. lygiai prieš 25 metus) pasaulį išvydo vieno iš subtiliausio, Britų muzikinės scenos, atlikėjo Peter Gabriel albumas lakonišku pavadinimu „So“. Tai – ištisas hitų rinkinys. Tad neveltui jis tapo pačiu sėkmingiausiu Gabrielio disku per visą jo kaip muzikanto karjerą, bei vienu reikšmingiausių rock muzikos albumų. (1-ma vieta pardavimais UK, 2-tra USA „Billboard“, 14-ta visų laikų geriausių 80s albumų tope ir t.t.)

Pradėjęs muzikanto kelią kaip ne vienam girdėtos (bet ne itin klausytos) grupės pavadinimu „Genesis“, vėliau nutarė pradėti solinę karjerą. Pirmuosius savo albumus Peteris leisdavo be jokio pavadinimo, tad gerbėjai, kaip verbalinius orientyrus imdavo jų artworkus (taip gimė  Car”, “Scratch” ir Melt” ne oficialūs pavadinimai). Vėliau paskatintas painiavos, darbus nutarė užvardinti, bet ypač lakoniškai – tik 2 raidės ir tokie iš jų žodžiai – „So“, „Us“ ir „Up“. Absoliučiai nieko, pasak Peterio, jie nereiškia ir nekoduoja.

Paskutinis Gabrielio diskas, išleistas 2011-tais, buvo pavadintas jau kur kas poetiškiau – „New Blood“. Tiek šis, tiek 2010-tųjų „Scratch My Back“ yra daugiausia eksperimentai su senais gabalais ir orkestrinėmis aranžuotėmis. Tęsiant apie „So“ – muzikaliai jis yra labiausiai pritaikytas masėms, lyginant su kitais kūrėjo eksperimentiniais ar gana gūdžių sąskambių darbais (ką bekalbėti apie analogiško tipo tekstus). Tad jei po šio trumpo rašinio nuspręsite labiau pasigilinti į Peterio Gabrielio diskografiją, tai pradžiai jums paklausyti reikia būtent „So“.

Daugiau neišsiplečiant, galima pasakyti, kad aprašomame ilgagrojyje jūs rasite tokias puikiai žinomas dainas kaip baladė su Kate Bush „Dont Give Up“, MTV savo laiku nuzulintą klipą „Sledgehammer“, radijos „M-1 Plius“ pastoviai leidžiamus „Red Rain“, „In Your Eyes“, „Big Time“ ir… Be šių prasuktųjų – aš turiu savąjį b-side favoritą. Daina, kuri netapo hitu, nes net nebuvo išleista kaip singlas. Tačiau, nepaisant to – klipas jai buvo sukurtas. Ir pasėkoje to kūrinys – fantastiškas. Kalbu apie „Mercy Street“.

Dainoj veikia panašus energijos tvermės dėsnis kaip pas kokius Depechus – kur kartais minimaliomis priemonėmis, pasiekiamas milžiniškas rezultatas. Pašnabždom, tarsi aidintis sapnų žudikas sėlina Gabrielio vokalas; tyliai dunksinčios perkusijos; vos pastebimi choralai; visiškas minimalizmas instrumentale ir finale tu sėdi tas 6 su virš minutes, sukaustytas savo paties žvilgsnio. Kurį sklindantis garsas kreipia nerti į juodą vandenį, brautis švinu per debesis, sklęsti tankiais bruzgynais ir… finale viskas vis tiek susiveda į hepiendą.

Šiaip Peteris Gabrielis pastaruoju metu mano must see live tope yra koks… gal netgi trečias? (pirmoj vietoj šiuo metu yra grupė “The Cure”) Ir kaip sykis Europoje jį buvo galima gyvai išgirst praeitamet. Šiemet rudeny jis koncertuos, bet tik anapus Atlanto (turas būtent albumo „So“ 25 metų jubilejui). Realiai dar ir Londono Olimpiadoj turėtų sugriežti, manau. Bet gali ir ne, nes Turino Žiemos Olimpinėse jau dainavo jis Lenono “Imagine”. Na, galėtų kokie Live Nation jį atvežt į Lietuvą? Jo koncai su simfoniniu tai ohoh!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *