Philippe Jaroussky VU didžiajame kieme: apie tai, ko mes dar iki šiol nebuvome girdėję

Priimu sau iššūkį aprašyti klasikinės muzikos koncertą. Nes tiesiog Philippe Jaroussky pasirodymas, nebuvo standartinis klasikos rečitalis, o tikrai kur kas daugiau nei tai (jei taip galima išsireikšti, nes juk klasikinė muzika, šiaip ar taip, yra visos muzikos piramidės viršūnėlėje). Juolab, kad šį solistą į Lietuvą atvežė VšĮ „Vilniaus festivaliai“, kurie niekada neveža standartinių projektų ar atlikėjų. Ir nebetuščiažodžiaudamas – dalinuosi dar neišblėsusiais įspūdžiais.

Vilniaus Universiteto didžiajame kieme lankiausi pirmą kartą. Ateita buvo, kai vartai jau buvo užrakinti ir ne šiaip su raktais, o apsukti grandine su masyvia spyna. Galop, įsilaužus į vidų, su parodyto foto aparato pagalba, randame būsimą vyksmą pristatinėjančią pranešėją. Koncertas – dviejų dalių, kurių pirmoje vyravo baroko muzikos genijaus Georgo Friedricho Händelio arijos. Prieš antrąją dalį pranešėja prideklamavo ištisą plejadą skirtingų kompozitorių ir pavadinimų, tad jei pirma dalis, man asmeniškai, buvo „įsiliejimas į atmosferą“, tai antroje – meditatyvus ir gilus klausymas.

Koncertas prasidėjo baroko muzikos orkestro „Ensemble Artaserse“ griežimu. O vėliau sekė siurprizas – P. Jaroussky scenoje antrino reto grožio, aukso spalvos suknele apsirėdžiusi, Emöke Barath – sopranas iš Vengrijos. Jei kalbant apie tai kuo gi šis koncertas yra išskirtinis, duosiu jums kreivą palyginimą – scenoje buvo vyras ir moteris, tačiau jų vokaliniai reveransai buvo tokie skaidrūs ir tyri, jog atrodydavo, kad tai dvi lakštingalos suokia. Tačiau, neapsigaukite, gal per tiesmuku palyginimu, nes P. Jaroussky balse vyriškumo pradas, kas be ko, buvo tvirtai pamatinis, tačiau, balsas buvo toks tyras ir skaidrus, jog ne veltui šio žymiausio pasaulyje konktratenoro balsą klasikinės muzikos gerbėjai vadina angelišku.

Jei pirma dalis buvo padabinta saulės šviesa, tai antroje, po pertraukos – užklupo jauki vakarinė prietema. Gal tai ir buvo vienu iš elementų, kuris vyksmą pavertė meditatyviu, gilesniu ir kur kas subtiliau susigeriančiu į sąmonę. Giedras, vasariškas dangus, koncerto metu, nuolatos romantiškai buvo raižomas VU skliautuose įsikūrusių kregždžių. Tačiau, štai kai varnos praskrisdavo spiečiumi su savo kakarinėmis – bent man susikaupimą nejaukiai blaškė. To padarinyje, ne tik sugūžėję į koncertą žiūrovai nuolatos akis nukreipdavo į viršų, tačiau ir patys muzikantai girdėdami tokį juodaplunksnių akomponavimą – jį be perstojo palydėdavo šypsenomis.

Gera nuotaika ir tikras įsijautimas į atliekamas partijas buvo, žinoma, ir pas scenoje esančius du pagrindinius veikėjus. Galėjai juose pajusti ne tik ryžtingą ekspresiją, kurią jie demonstravo kūno kalbos pagalba, tačiau ir artistiškumas dainavime buvo išpildytas. Labiausiai įstrigo momentas, kuomet baigusi savo ariją Emöke Barath, ryžtingais rankų mostais sugestikuliavusi, staiga apsisukusi, ėmė ir paliko sceną, o Philippe Jaroussky suvaidino tarsi žado netekusį atstumtąjį.

Kas įdomiausia, be galybės, taip vadinamo, elito ar aukštuomenės čia susitikau ir keletą bičiulių, iš kurių vienas yra užkietėjęs gotas, o kitas – metalistas. Pastarasis nustebino savo erudicija ties P. Jaroussky, mat kai aptarinėjome pirmąją dalį per pertrauką, užsiminė, kad ne barokiniai solisto projektai yra kur kas įdomesni ir subtilesni.

Gi iš tos minėtos, jei taip galima pavadinti, aukštuomenės renginyje lankėsi ir seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ir Kino Pavasario direktorė Vida Ramaškienė, ir Vilniaus Jazz festivalio organizatorius Antanas Gustys, ir muzikologė bei laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Bet nors renginyje vyravo vyresnio amžiaus publika, tačiau ir gražių jaunų žmonių čia nestigo.

Apibendrintai galima teigti, jog šis vyksmas iš ties buvo šioks toks, savotiškas „išėjimas iš komforto zonos“ ta prasme, kad man jis labai kontrastavo su tuo ką išgirsti eiliniame koncerte ar netgi nuėjęs į Nacionalinės Filharmonijos renginius. O „Vilniaus festivaliams“ belieka tik padėkoti, kad dirba nesuvokiamai įspūdingai – nuo Autechre iki Philip Glass, nuo spalį su nekantramu mūsų laukiamos, legendinės Laurie Anderson iki štai analogų neturinčio Philippe Jaroussky. Koncertas šis, iš ties buvo iš serijos – „tai ko mes dar nesame girdėję“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *