Queen + Adam Lambert Kaune: gabalėlis dangaus su palaiminimu iš ten pat

O gal tiesiog eikime tiesiai šviesiai prie koncerto, be visokių filosofinių apmąstymų, kad Queen be Merkurio tai ne Queen ir pan? Taip, dvejonių bei abejonių buvo ir man. Tačiau kaip mano Tėtė sakė, kuris su Mama buvo koncerte – bent May‘aus gitarą išgirsti privaloma, o visa kita – bus matyt. Tad kaip gi viskas buvo Kaune, Žalgirio arenoje su Queen be, em, Fredžio Merkurio?

„F*ck you!“ – tėškė visiems Fredis arenoje iš milžiniškų projekcijų. Ir pasijaučiau taip smagiai, jog nesu tarp tų skeptikų, kuriems, manau, Merkuris būtent tą patį pasakytų iš Dangaus, jei tik iki ten trauktų wi-fi. O dalyvavau tokiame vyksme, kurį drąsiai galima būtų nominuoti, kaip geriausią Lietuvoje vykusį šių metų show. Ką ten metų… Manau, vieną geriausių apskritai kada vykusį Marijos Žemėje, ar kaip Tėvai išsireiškė – „amžiaus koncertas“ (gi jie buvo ir Chris Rea, ir kadaise Monsters Of Rock Maskvoje, tad matę ir šilto, ir karšto).

Adamas Lambertas – tiesiog pasiutęs vaikis. Nebijojau to, kad jis netinkamai pakeis Merkurį vokaline prasme, nes jo sugebėjimai, kaip Vaidotas Baumila FB platybėse pastebėjo – galbūt priverstų patį Fredį susikuklinti. Mane tik rimtokai neramino, savo laiku matytose Youtube peržiūrose, Lamberto artistiškumo stoka, ar šiaip, rodėsi, kad jis tiesiog atidirbinėja, dėl pinigo sunkiai ir besikankindamas dirba, visiškai nejausdamas iš proceso malonumo. Neužtikrintumas, scenoje vietos neradimas, to taip vadinamo „flow“, į jį bežiūrint, bent man tada beveik visiškai nebuvo.

Tačiau štai Kaunas, Žalgirio Arena, lapkričio 17-ta. Būkime biedni, bet teisingi – ne veltui Brianas May‘us ir Rogeris Tayloras rinkosi ilgai ir iš daugybės kandidatų (atmesdami net, tarkim, patį Robbie Williamsą), kol galiausiai apsistojo ties, talentų show Amerikoje išgarsėjusio, emo jaunuolio portreto, vardu Adamas Lambertas. Vokalas jo – super, bet ką galima būtų pasakyti apie tokį dalyką kaip charizma? Jis ją turi? Atsakymas: taip, tai tikrai ne Fredis. Klausimas: bet ar mums reikia mėgdžiotojo? Ne, ir va čia mes turime Adamo Charizmą. Jis jos turi pakankamai? Tiesiog imkite ir paklauskite kurio nors arenoje buvusio dalyvio ir, manau, dauguma to per daug neužginčys.

Kuo tai pasireiškė man asmeniškai? Kaip kad koncerto gero garso vieną iš faktorių galima nusakyti ar po visko „neužia“ galva, tai po Queen + Adam Lambert grįžus namo kas „cypė“ mano ausyse ar, tiesiog, iš audio kolonelių? Ne, ne Queen. O taip, įsijungiau Youtube‘ą ir būtent Queen + Adam Lambert gyvą koncertą klausiau. Ir kaip priklauso gavus puokštę katarsio – išsišiepęs panirau į, visomis vaivorykštės spalvomis, tarsi povo uodega, išpuoštą sapną.

Nuo pradžios iki pat paskutinės akimirkos. Pradedant pirmu įspūdžiu, baigiant paskutiniu akordu su konfeti. Beveik nebuvo abejonės ties tuo kas vyksta ant scenos. Taip, gal pirmas dvi-tris dainas ir jautėsi tas jaukinimosi atvejis tarp žiūrovo ir atlikėjo, tačiau tai juk visiškai natūralu, o ir tokios specifikos koncertui – neišvengiama. Juolab, kad ir toks faktas, jog nebuvo apšildymo, o ir renginio startas beveik iš vis nevėlavo. Trukmė – virš 2,5 valandų, per kurias viso sugriežta buvo nei daug nei mažai – 27 pergalių himnai, meilės arijos, filosofiniai atjuntimai ir kiti karališki dalykai kiekvienam paprastąjam. Tų mirtingųjų buvo iki 15 tūkstančių (ar kaip organizatoriai skelbia – sold-out).

Garsas – aukščiausia klasė. Nepamenu, kada dalyvaudamas tokio masto rocko koncerte taip viską puikiai girdėjau, kaip ir mačiau. O matyti buvo iš ties daug ką. Ne vien tik besiraitantį it žaltį Adomą Lambertą, ne vien tik jo gundymams nepasiduodantį, Briano May globojamą, gitaros rifą ar Rogerio TayloroWe Will Rock You“ dūžių audrą. Kiekvienas kūrinys – atskiras sentimentas, emocinė nata, vaizdinis įrėminimas. Nuo „Radio Ga Ga“ video klipą inkrustavusių ikoninių scenų iš kino klasikos „Metropolis“ iki, tik pas Jean-Michel Jarre‘ą kadais regėtų, lazerių futurizmo per „Who Wants to Live Forever“.

Žinoma, viena iš subtiliausių, jautriausių ir emociškai labiausiai paveikusių koncerto akimirkų buvo vienas Brianas May, viena „lempa“, viena akustinė gitara ir meilės sonetas „Love of My Live“. Intymumo lygis galutinai buvo perdozuotas (gerąja prasme), kuomet ne kas kitas, o pats Fredis, kaip ir priklauso nemirtingai muzikos žvaigždei, iš dangaus laikinam sugrįžo it kometa į žemę ir įsitaisęs kažkur ties dešiniuoju arenos lubų pakraščiu, giesmę užbaigė tiesiog pats. Long Live The King.

Per „Bohemian Rhapsody“ teko prarėkti balsą, išgiedant tas visas oratorijas (gi kaklą nuo galvos kratymo per „Wayne‘s World vietą iki šiol skauda). O koks linguojantis rankų miškas buvo per „We Are The Champions“, manau, įsivaizduoja visi, kuriems nesvetima yra audra kavos puodelyje pirmadieniais.

Mane gimtosios kalbos mokytojas mokykloje mokė, kad analizėje visada turi būti toks punktas, kuriame turi prie kažko prikibti, įžvelgti kažką „tobulintino“. Ir iš ties sunku tą padaryti, kai vis dar nešiojiesi energetinę įkrovą iš ano penktadienio vakaro. Nežinau ar tai „amžiaus koncertas“ man, kaip kad mano tėvams buvo. Ir tikrai neįsivaizduoju ar visiems buvusiems Žalgirio arenoje tai ką jie regėjo ir išgirdo patiko. Bet faktas, kad tai buvo kažkas iš ties labai ypatingo. Ir netgi galbūt nepakartojamo.

…su palaiminimu iš dangaus.

1 Komentaras apie “Queen + Adam Lambert Kaune: gabalėlis dangaus su palaiminimu iš ten pat

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *