Radiohead Tel Avive: koncertas su daugybe pritūpimų

Mano „Europe Live” atostogų koncertinis turas prasidėjo Izraelyje. Viso buvo aplankytos 4 šalys ir 7 miestai. Žinoma, kai kurie iš tų miestų tebuvo tranzitiniai, bet lai tai tik nereikšminga detalė. Apie Izraelio Jeruzalę ir, kad didžiausia tos šalies bėda yra apgavikai arabų taksistai, manau, dar paporinsiu, tad eikime prie reikalo – Radiohead koncerto Hayarkon Parke, Tel Avive. Tai buvo paskutinių paskutinis britų turo koncertas. Grupė gyvai mano dar nebuvo matyta, o ir bilietas į Izraelį per Wizzair tekainavęs nepadorius pigius 35,99 Euro, paskatino pakloti 125 už koncertą – beveik dvigubai daugiau nei analogiškas šou Milane. APSIMOKĖJO??

Net nežinau. Pamatyti gyvai Radiohead yra iš ties šventas reikalas. Skaičiau nuostabias g-taskas.lt ir Karolio Vyšniausko Delfyje RH koncertų recenzijas ir visiškai su jais nesiginčyju. Tačiau kai kuriose vietose arba paantrinsiu arba papildysiu. Faktas, kad renginio metu dėl įsiskaudusios nugaros teko prisėsti ant žemės kokius 5 kartus sufleruoja tokį dalyką, ko kaltininkų pasirodymo metu nebuvo, tarkim, kaip Depeche Mode Stockholmo koncerte – vakarėlio, šokių ar šiaip, liaudiškai, kaip jaunimas mėgsta išsireikšti – tūso. G-taskas.lt tą beje, netiesiogiai ir akcentavo, kad Radiohead ne itin klausosi arenoje ar šiaip, 70 tūkst. žmonių jūroje (tiek buvo Tek Avivo konce). Juos reiktų klausyti įdėmiai įsitaisius kėdėje, tarsi medituojant, o ne pasistiebeliojant per, nuo žolės įkaušusias, galvas (tas kvapelis Hayarakon parke buvo VISUR).

Į patį parką, kaip atvykti iš Tel Avivo centro, nuo hostelio, iš skirtingų žmonių gavau gal 20 skirtingų nuorodų, krypčių bei autobusų ir, nostalgiškai Vilniuje prisimenamų, mikruškių numerių. Neperdedu. Ieškojimas užtruko gerą valandžiukę, nusigavimas transportu iki milžiniško parko truko apie akademinę valandą, o pasiekimas koncertinės erdvės pėsčiomis per vietovę – apie pusvalandį. ŠIEK TIEK NUSIKALIAU – kas, kad buvau su šortais ir tapkėm, nes plius 31 yra plius 31. Vos atėjus, pasitiko atributikos kioskelis ir normalios kainos jame. Įkirtau marškinėlius už 25 Eurus – ne tokie kapitalistai yra RH kaip DM ar, vėliau regėti U2, kurie už lievą maikę plėšė visus 35. Nesamonė, sutikit. Bet, matomai, jie yra nusipelnę gyventi geriau, nei Radioheadai.

Prie baro pasieėmiau du 0,4 bokalus už kažkas 80 šekelių, kas yra lygu apie 20 Eurų. Apšildantieji buvo kažkokie tai visai smagūs induisai ar arabai, bet velniop juos, nes galiausiai prasiyriau iki visai geros stovimos pozicijos, kur galėjau regėti galvas tokių maestro kaip Thomas Yorke‘as, Jonny Greenwoodas ir Edas O‘Brianas. Pastarajį ir Yorke‘ą per ekranus rodė dažniausiai, kai pilkojo kardinolo J. Greenwoodo nerodė kažkodėl iš vis – tik jo šešėlį ar šiaip kultinės šukuosenos ir žandikaulio metaforą. Man atrdodo jis buvo užsiparinęs, besiskandinantis šešelio kampe. O Yorke‘as su O‘Brianu – atsidavę publikai – tai kas priklauso susirinkusiems fanams.

„Daydreaming“, „Lucky“ bei geriausiu naujojo ilgagrojo numeriu „Ful Stop“ pradėję koncertą – mane suaktyvino. Tačiau po to, buvo vienas iš tų penkių, šešių, ar NET VISŲ SEPTYNIŲ pritūpimų ant žemės, kuomet skauda nugarą, nes užknisa tas faktas, kad arba turi stiebeliotis, kad kažką matytum, arba tiesiog nėra taip, kad galėtum lūžti nuo euforijos. Kodėl nelūžau nuo euforijos? Nes „Idioteque“ ir „Paranoid Android“ man yra geriausia ką yra padarę Radiohead. Per juos ir patūsinau. Per kitus gabalus? Tiesiog spoksai ir bandai gaudyti emociją, kuri ištirpsta it snaigė tame plius trisdešimt vieno laipsnio karštyje. Nesakau, kad g-taskas.lt buvo teisūs sakydami, kad RH yra teatralinės erdvės grupė. Jie puikiai užpildė Hayarkon Parko erdvę, tiesą sakant, savo melancholija. Tačiau man asmeniškai kaip prioritetas, nors ir nėra pogas ar moshingas, norisi kažko daugiau nei tik svaigčiojimo pagal melancholiją.

This is a song we sang here in 1993 in Tel Aviv” – Pasakė Thomas prieš „Creep“. Ir nepasakyčiau, kad skendėjau nuo ekskliuzyvo to, be to, kad padariau telefoninę transliaciją RH fanui broliui. Apibendrintai galima sakyti du pavadinimus, jau minėtus – tai barako pjankių himno „Idioteque“ ir šiaip asmeninio favorito „Paranoid Android“. Tiesa kelioms dainoms mane išgelbėjo viena girta izraelietė, kuri, kai pritūpiau dėl nugaros, rūpestingai paglobojo mane, na ar aš gerai jačiuosi. Tačiau one night standas tuo ir pasibaigė. Na, neturėjau private room hotelio, o tiesiog shared dorm bend hostelyje, tai apie ką mes čia.

Į kitą Radiohead koncą? Žinokit, būtinai. Tačiau, tik su sėdima vieta. Jaučiu, kad neišnaudojau šios grupės potencialo. Tai yra toks „show” kurį reikia klausyti. Ir ne kitaip. Tai nėra koncertas kuriame tu šoki, tūsini ar šiaip linksminiesi. Tai nėra show, tiesą sakant, nors ir bando RH jį padaryt tokiu gryn dėl milžiniškos apimties fanų. Tai toks renginys, kurio metu arba priimi jo turinį su forma, kokie yra ir tada pasineri į tranzą, arba kapituliuoji pritūpimams ant vejos. Į kitą turo koncą eisiu pasėdėti. Ir pamedituoti, bei pafilosofuoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *