Romas Zabarauskas: “vienu metu man jau ėmė atrodyti, kad iš tiesų esu labai konfliktiška ir arogantiška asmenybė. Dabar šiek tiek subrendau ir geriau pasirenku savo kovas”

Romas Zabarauskas daugeliui visų pirma yra prieštaringai vertinamas kino kūrėjas, režisierius. Vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Kodėl? Nes savo darbuose jis artikuliuoja temomis, kurios Lietuvoje (ir toli gražu ne tik) yra kol kas juodas tabu.

Taipogi jis yra velniškai drąsus žmogus. Nes visiškai nebijo viešai reikšti daugeliui itin nepriimtinos savo nuomonės. Kas geriausia – ją visada pagrindžia svariais argumentais, bei beveik visada lieka nešališkas. Kas man jame patinka – jis nevengia aštriai kritikuoti, BET ir nevaro vien tik į sau palankią pusę, tačiau, ir stengiasi regėti šviesiąsias aspektų puses daugelyje jo pažiūroms nepriimtinų dalykų. Paprastai kalbant, mano akimis, jis dažnai išlieka itin objektyvus.

Būtent dėl to ir nusprendžiau pakalbinti Romą. Kaip pozityvaus pilietiškumo puoselėtoją. Tačiau neklausinėjau jo apie asmenines veiklas, pasiekimus kino sferoje ar kitur. Man buvo įdomu pasiaiškinti koks paveikslas yra jo kaip asmenybės. Kas slypi už to kovotojo – Don Kichoto ar Jokerio ar pan. – kokie jo požiūriai (ir būtent tokie) į konservatyvumą, tikėjimą ir dvasinius dalykus, kas jį motyvuoja būti tokiu pilietišku iš didžiosios „P“, bei, galų gale, kas geriau – Gražulis ar užkalnis?

13411937_1478468292180151_8764179367808744257_o

Sveikas, Romai! Visų pirma, džiaugiuosi, kad sutikai duoti interviu. Iš kart klausimas: kaip manai kodėl pasaulis yra toks netolerantiškas ir susvetimėjęs; su mažuma ir dauguma; jame daug chaoso? Kaip manai, kodėl taip surėdyta, kad visuomenėje įv. mažumos yra engiamos daugumos, o kai mažuma būna valstybės viršūnėlėje – tada atvirkščiai – engiama dauguma?

Oho, kokie sudėtingi klausimai. Nesijaučiu galintis į juos atsakyti.

Tu nuolatos kritikuoji konservatyviąsias pažiūras ir t.t. Tarkim kaip tu sutikai Kalėdas, ką jos tau reiškia? Ar esi tikintysis, religingas?

Ne, nesu religingas. Nelaikau savęs ir tikinčiu, tačiau tam tikra prasme sunku patikėti ne tik pomirtiniu, bet ir esamu gyvenimu – juk taip keista, koks jis smulkmeniškai logiškas, bet kartu beprasmiškas savo laikinumu.

Kalėdos man reiškia pasibuvimą kartu su šeima ir draugais. Ypatingai smagu, kad tuo metu galiu susitikti su gerais draugais, kurie gyvena užsienyje, bet per žiemos šventes grįžta į Lietuvą.

Mūsų dienomis labai daug žmonių atsivertinėja į rytų išmintį, daugėja mėsos nevalgančiųjų, pasitaiko ir nemažai jaunų žmonių pristabdančių svaigalų vartojimą. Ar pats tiki į Kosmologines eras, t.y. Jugas? Kad mes dabar gyvename blogio demono Kali Jugos amžiuje, ko simptomai atsispindi visuomenėje (visa tai iš Vedų – manau, nereikia aiškint kas tai). Ar turi savo filosofiją ir ar manai, kad tokie „Imagine all the people“ svajotojai kaip Johnas Lennonas tik ir liks svajotojais, bereikšmiškai suokiančiais gražias daineles, nelyginant pūsdami opiumą liaudžiai (o po to kažkokio psicho ne į temą vidury baltos dienos nušaunami), ar visgi kažkas gero, pagal tave bus? Paprastai, netrumpinant: Kokia Tavo Filosofija?

15168702_1431969570170357_6823488220805982478_o

Ne, netikiu Vedų dvasingumu ir manau, kad problematiškas jų primetamas požiūris apie lyčių vaidmenis – jau pastebiu šią tendenciją ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Bet ko gero būtų įmanoma iš šios išminties pasiimti įdomių minčių, atsisakant atgyvenusių idėjų.

Dėl mėsos, jau du metus jos taip pat nevalgau, kaip ir nevartoju apskritai jokių gyvulinės kilmės produktų, tačiau tai susiję su reakcija į globalinį atšilimą, o ne religinėmis idėjomis.

Dėl John Lennon dainos – ji graži ir meniška, bet nemanau, kad reikia, jog pasaulyje neliktų religijos ir kažin ar tai išvis įmanoma. Tai turi būti kiekvieno laisvė, tikėti ir išpažinti savo tikėjimą, burtis į religines bendruomenes, arba būti aršiais ateistais. Valstybės valdomos turėtų būti, žinoma, sekulariai – kitaip, beje, neįmanoma ir ta pati religinė laisvė.

Nežinau, aš bent jau kol kas nekeliu sau tokių klausimų, kokia ta mano „filosofija“. Man daug svarbiau dirbti su savo emocine branda, racionaliai įsisąmoninant savo paties auklėjimą, perfekcionizmą, sunkumus reikšti jausmus. Tam man padeda psichoterapija, o ne grandioziniai filosofijos ar religijos naratyvai.

Ar tiki, kad yra ateiviai? Kitą versiją visoms filosofijoms ir religijoms nuo rytų ir vakarų ne perseniausiai iškėlė Spacex CEO Elonas Muskas, kad žmonės tai marionetės, kuriomis ateiviai žaidžia tarsi strateginius žaidimus?

Na, manau, jeigu jau Marse atradom vandens, tai tik laiko klausimas, kol atrasime ir gyvybės formų, kurių kilmė nebus mūsų Žemė. Bet aš neleidžiu laiko rimtai mąstydamas, ar kažkur egzistuoja ateiviai, ar ne. Tas pats ir su kitais panašiais klausimais – man neatrodo tikslinga daug laiko skirti šių teorinių išvedžiojimų svarstymui, kai mūsų pačių planetoje verda tiek daug problemų, kurias turime spręsti.

15110329_1431970740170240_2161296892642151434_o

Kaip manai ko ESMIŠKAI trūksta visuomenei, žmonių rasei, žemės planetai, kad ji būtų, kaip toj John Lennono dainoj? Tolerancijos? Pagarbos? Atjautos? Žinių? Gerų manierų? Atsakyk koks tai būtų būtent vienas tas kertinis elementas ir pagrįsk savo pasirinkimą.

Trūksta dviejų – racionalumo ir empatijos. Svarbu, kad turėtume juos abu. Nes tiek geranoriški kvailiai, tiek protingi sociopatai nieko gero žmonijai nežada.

Kokią muziką Romas Zabarauskas klauso? Ar tai būtų Erasure, George Michael, Judas Priest? O gal esi matęs Dereko Jarmano (žinoma, kad matęs) juostą „Blue“ ir esi aršus tokių „Coil“ fanas?

Esu matęs, bet tiesą sakant kalbant apie Derek Jarman ir muziką, man labiau į atmintį grįžta Brian Eno ir jo nuostabi muzika filmui „Sebastiane“, ypač įspūdingai erotiškų maudynių scenai. Arba to paties režisieriaus kurtas klipas „Pet Shop Boys“ dainai „It’s a Sin“. O šiaip klausau labai įvairios muzikos, bet nelaikau savęs melomanu. Ilgai negalvojant, galiu paminėti Edith Piaf, David Bowie, Caetano Veloso, Zebra Katz, Jazzu, Madonna… Kaip ten bebūtų, man taip pat atrodo verta dėmesio Vilniaus elektroninės muzikos scena, su kuria susipažinau kurdamas filmą „Streikas“.

Esi labai pilietiškas, ko pasekoje tave ir kalbinu. Kaip vertini savo veiklą? Kokiu personažu save laikai? Turbūt tikrai ne Don Kichotu kovojančiu su vėjo malūnais? Kas tave skatina būti drąsiu prieš užkalnį ir gauti baną nuo Budrienės? Ar nebijai dėl savo stovėsenos gauti kur gatvėj už kampo niuksą? Ar galėtum, kaip koks de Niro sakė padarytų Trumpui, t.y. kam nors kas to vertas duoti į, atsiprašant, snukį dėl kilnaus tikslo?

13422466_1019934578074346_8003068660548208739_o

Na, atvirai pasakius,  vienu metu man jau ėmė atrodyti, kad iš tiesų esu labai konfliktiška ir arogantiška asmenybė. Dabar šiek tiek subrendau ir geriau pasirenku savo kovas. Tačiau kartu esu sau atlaidesnis – supratau, kad mano reakcijos gana adekvačios, tiesiog neadekvati pati Lietuvos visuomenė. Čia gyvendami kiekvieną dieną turime pasirinkti – arba pritapsime ir patys tapsime problemos dalimi, arba gadinsimės sau „nervus“ ir kovosim su neteisybe. Emociškai visgi sveikiau kovoti su išorinėmis kliūtimis, ir mėginti jas įveikti, negu viską represuoti savo viduje.

Kai dėl u*kalnio, na nemanau, kad reiktų jo bijoti, argi jis jus gąsdina? Man tik baisiau, kad žiniasklaidos elitas visiškai ignoruoja jo kalbėjimo leksiką, kuri prisideda prie visuomenės skaldymo. Tikiu, kad visgi taip nebus amžinai, ir ta pati DELFI redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kurią laikau tikrai išmintingu žmogumi, greitu metu padarys teisingą sprendimą ir neleis sieti savo „brendo“ su žmogumi, kuris siunčia savo skaitytojus, cituoju, „nx“.

Ne, niekada niekam negrasinčiau duoti į snukį, man tai neatrodo juokinga. O dėl savo saugumo nebijau, bet gal kartais ir reikėtų neslampinėti po naktinį Vilnių.

Tu esi daug apkeliavęs pasaulio, sutikęs daug žmonių, esi Jono Meko draugelis. Kuris iš tų sutiktų iškilių žmonių tave labiausiai įkvėpė, ko pasekoje, tu ir esi toks – „tiesiai šviesiai, be užuolankų bet ir tuo pačiu… be pykčio?“

Na, „draugelis“ sakyčiau per stiprus žodis, mes esame tik pažįstami… Kalbant apie žinomus žmones, ko gero labiausiai mane įkvėpė susirašinėjimas su Gus Van Sant, nes jo įvertinimas reiškia išties daug.

Kai subręsi ar eisi į Seimą?

Ne, bet iš tikro norėčiau, kad daugiau žmonių iš mano artimos aplinkos suktų į politiką, nes gana yra gana.

Ką veiksi kai gausi Oskarą?

Hanginsiu su Tilda Swinton.

15138362_1431969706837010_6721740217583996128_o

BLITZ:

  1. Gvazdikai ar alus? – Alus, nors dermatologė patarė vartoti stipresnius gėrimus.
  2. Auksinis gaublys ar sidabrinė gervė? – Kažkaip jaučiu, kad abu bus vienodai sunku gauti, nors ir dėl skirtingų priežasčių.
  3. Džipas ar Mercedes Benz? – Porsche.
  4. Boy George ar Douglas Pearce? – Leigh Bowery.
  5. Futbolas ar Formulė-1? – Seksas.
  6. Koršunovas ar Nekrošius? – Koršunovas.
  7. Kinas ar muzika? – Kinas.
  8. Ataka ar gynyba? – Vien gintis neįdomu. Tikrai norisi atakuoti žmones savo kūryba, idėjomis ir mintimis.
  9. Jėzus ar Buda? – Abu įdomios istorinės asmenybės.
  10. Gražulis ar užkalnis? – Abu šie žmonės savaime nėra blogai – blogai, kad mūsų žiniasklaidos ir politikos elitas, o taip pat skirtingi visuomenės sluoksniai juos palaiko ir išlaiko. Bet šiaip tam tikra prasme u*kalnis Lietuvai daro daugiau žalos. Nes net jeigu abu šie ponai yra netgi tiesiogiai susiję per skandalinguosius koldūnus, Gražulis yra jau suvaldytas reiškinys, o u*kalnio daroma žala kol kas nėra pilnai įsisąmoninta, ypač mūsų viduriniosios klasės.

***

P.S. Jaučiu pareigą pasidalinti paskutiniu Romo kino kūriniu, kurį galite pažiūrėti Kino Pasaka internetinėje platformoje „NUO LIETUVOS NEPABĖGSI“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *