Rūsys, kavianskas rock’n’rollas ir saulėtos dienos šypsena

„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.

Penktadienis (02 17): „Spiral“, „Tesa“, „SoundArcade“ @ XI20 (exKablys)

„Braliukų koncertas“ – taip pavadino šį renginį hardcore.lt ir neveltui, nes „SoundArcade“ yra Latviai, „Tesa“ yra Latviai ir tik „Spiral“, kurių last.fm‘as dar net neranda, yra Lietuviai. „SoundArcade“ gyvai girdėjau kažkada a.a. klube pavadinimu „Musė“. Pamenu, kad patiko, tačiau silpniau nei juos apšildę nebegrojantys LT post-rockeriai „D.S.“ (beje, dar iki šiol randu komentarus įvairiuose forumuose, kuriais prsimenamas tas jų, galima sakyti, legendinis pasirodymas)

Prisistatau į „XI20” devintą valandą. Įmetų D&G banknotą tradiciškai į čiainiką, o vietoj apyrankės ar antspaudo ant riešo, gaunu (draugišką) žvilgsnį „nuo šiol aš tave pažystu“. Lietuvaičiai „Spiral“ ant pjedestalo lipa 10-tą valandą. Trys jauni bachūrai; bosistas, gitaristas ir bugnioras. Minimalus ir statiškas kelėtos raudonų lempų apšvietimas, per kompą paleistas ambientinis intro ir… trio groja užaštrintą post-prog-rocką. Post-rockas tai tokia instrumentinė muzika, kurios misija – įvesti į tranzą. Tai muzika klausymui iki užsivilkimo, bet per ją gali ir šokti nusivilkęs marškinėlius.

Kaip apšilimui šis projektas susiklausė smagiai. Bachūrai tikrai žino ką reikia daryti su instrumentais – bosisto pirštai lakstė taip, kad akys nespėjo klausyti. Tad į sekantį jų gyvą pasirodymą – tikrai nespjausiu.

Po „Spiral“ stojo ilga pertrauka, nes sceną okupavo techninis personalas, kuris ypatingai ilgai ruošė ją latvių kolektyvams. Nuo arbatos burnoj jau buvo karšta, tad laimė, radau kur ją paaušinti. Liolekas su Boleku netikėtai už akies užkliuvo, kurie liaudyje dar yra žinomi kaip atlikėjas Oorchach ir atlikėjas LYS. Pasakė, kad jie irgi yra nenormalūs kaip ir kiti čia, nes visi normalūs žmonės arba jau miega, arba į tokias vietas nevaikšto.

Užklausti apie „Auszrą 16“, jie tik šventiškai pagūžčiojo pečiais ir parodė rankose laikomus vaistus, kuriais gydosi. Tais pačiais nuo kurių vakar pasveiko. Netikėtai Povkė primetė (!), kad realiai banginis nėra žuvis, o dramblys nėra gyvūnas. Bet įdomiausia jam buvo tai, kaip šie gyviai poruojasi. Po ilgų diskusijų, grynai racionalaus proto dėka, vienbalsiai buvo nuspręsta, kad dramblio straublys, cituoju, „yra b***s“. O banginio moteriškas lytinis organas, į kurį dramblys sukiša savąjį „straublį“ yra ta skylė, per kurią purškiamas vandens fontanas. Kokia veislė (na, vaikas) šiai porai gimsta – nebespėjom prieiti, nes Latviai „Tesa“ pagaliau stojo už muzikinių aparatų ir užgrojo muzika!

Draugeliai buvo ekstazėje po „Tesa“ pasirodymo. LYS sakė, kad jam tai bene geriausias koncertas per šiuos prasidėjusius 2012-tus metus. PoPo buvo nusiteikęs irgi ne ką mažiau entuziastingai. Man? Na, man viskas būtų buvę tikrai labai gerai, bet tie nelemti techniniai nesklandumai… Jų tiesiog buvo ryškiai per daug. Ir nors pati muzika (kurią aš pakrikštijau kaip shoegaze post-metal) buvo tikrai gera, t.y. ir tranzova, ir su jėga bei drive‘u, bet kai techniniai nesklandumai užima vos ne ketvirtadalį performanco tai atsiprašau. Jau ir taip ilga buvo scenos ruoša, tad kāda ir problēma?

“SoundArcade”. Na, šykart visai kitaip jie susiklausė, nei prieš 3 metus “Musėj“. Geriausias vakaro pasirodymas be konkurencijos, suklausytas patogiai įsitaisius ant minkštasuolio. Scenoje jau nebe trys kaip prieš tai, o visi penki – ir vyrai, o ne bachuriukai. Vokalistas apsiginklavęs sintezatoriais vis kilnojo rankas į viršų ir šiepėsi kai kažkokia malalietka jam spygtelėjo „marry me!”

Antras vokalistas buvo su gitara ir nuolatos taškėsi. Jei lyginant su pirmais dviems pasirodymais tai stilistika, konceptas ir lygis – absoliučiai skiriasi. Pirmi du projektai buvo, kaip minėjau, tranzovi, jie ant to lošė. Jų pasirodymas – lyg vientisas setas iš kelėtos dalių, viena istorija. O „SoundArcade“ pasirodymas, kaip normalios rock grupės koncertas, su atskirais gabalais, kurie yra su savo tematika, struktūra, dinamika, melodija, bei kas be ko tekstais. Grįžęs namo iškart susiradau jų maispeisą ir klausiau visai kaip kokius „Rammsteinus“, t.y. mušdamas į taktą.

Šeštadienis (02 18): „Rebelheart“ @ Tamsta

Prieš šitą koncertą ėjau į šitą filmą, o nuo 8-tos – akustinis A. Sirgedo (“Siela”) pasirodymas „BIX“ bare. Užsukau, bet iškart išėjau – staliukai visi rezervuoti, vieta itin maža ir neitin jauki, o klausyt muziką kažkur ramstant kampą / barą manęs visiškai neviliojo. Šauni kavinukė „Vegafe“ mane valandą šildė / valgydino, o „Rebelai“ Tamstoj startavo apie 9:40. Viskas tą šeštadienį buvo savo laiku ir savo vietoje.

Kodėl aš ėjau į „Rebelheart“ koncertą? Taigi „kur nėr gitarų ten ne muzika!“, sakysit? Šįkart tikrai ne dėl to. Priežastis; labai patiko kaip jie apšildė Lenny Kravitzo koncertą. Iki tol gyvai „Rebelheart“, kas smagiausia, buvau girdėjęs vienintelį kartą – Utenos Kultūrnamyje. 1996-tais metais, jei nemeluoju. (šitam flashbacke istorija aprašyta) Antras kartas pas Lenny pavergė ne mane vieną, tad pamatęs nuosavą kavianskų solo koncertą „Tamstoj“ – užbookinau datą net nedvejojęs.

Oi, šitie rokeriai… mėtėsi jie ir vėtėsi. Iš pradžių jie akustiškai grojo. Tada vieną dieną jiems kažkas užplaukė (ar mėnulis apšvitino) ir jie pasidarę a la Marilyn Manson corpse-paintą tapo… Marlin Manson like rock band. Bandė jie tą konceptą gal apie porą metų publikai įkinkyti, bet kur tau prilips toks bezpridėlas? Tada buvo visokie „Švieski man vėl“ su Povilaičiu (ir Radži). Tada „Kelias pas tave“ su… Mildažyte? Dainius Urbonavičius, pamenu, kažkada sutiktas „IKI“ Kaune (prie prisikėlimo bažnyčios, Žaliakalnyje), taip išgąsdino mane su savo pričiostke, kad net bijojau kitą vakarą eiti apsipirkti vėl į tą pačia pardę.

Bet štai, jau kultiniu tampantis Lenny Kravitz apšildymas ir aš išgirstu „Rebelheart“ tokius kokie jie yra geriausi – akustinė rock grupė. Mane visada žavi principas „maksimalumas minimaliomis priemonėmis“. Tad štai „Rebelai“ groja akustiškai, tačiau jų rockas nuo to netampa kokiu nors „soft“. Drive‘as kaip „Hard“, tempas kaip „Heavy“, o finale gaunasi tiesiog true kaunietiškas rokenrolas, kuris skaičiuoja apvalius 20 metų. (tad laukia jubilijatinis koncertas „Ž“ Arenoj su simfoniniu?)

Pirma koncerto dalis, kad išjudinti publiką, ir buvo gausi rokenrolo. Bet užbaigė ją Kauniečiai ilgėsingai – „Ar išsaugosi mano meilę?“. Barmenės lydėsi, siūbuodamos su uždegtais žiebtuvėliais. Antra koncerto dalis buvo dosni siurprizais. Mickus neveltui prieš tai liežuviu malė nelyginant koks G. Simmonsas iš „Kiss“, nes jau trečia daina buvo su šiais žodžiais: „Sweet dreams are made of these… ta ta rara, ta ta rara… “ Ir šį kart barmenai reiškėsi. Aštriai linkčiodami galva.

Gailiuosi, kad neturėjau nieko filmuojančio, nes būtų buvę ką įdėt į jiutubą – penktą gabalą pradedu klausyt antram aukšte, o užbaigiu – prie scenos. Niekur ir niekaip nesumaišysi tų gitarinių rifų, na o lyricsai dainos – kai kas nemaraus: „Reach out and touch faith!“ Ne aš vienas iš antro aukšto atšuoliavau. „Juodas Lietus“ – antras pagal žinomumą „Rebelų“ kūrinys suskambo netgi daug ilgėsingiau nei „Ar išsaugosi mano meilę?“. Na, ir galiausiai koncertas užbaigiamas trankiuoju šokių muzikos super hitu „Kelias pas tave“. Kad visi per jį šokinėjo kaip sušalę, galit kaip įrodymą pamatyti paskutinėje galerijos nuotraukoje.

Koncertas – fainas. Būtent toks žodis tiktų jį apibendrinant. „Žalgirio Arenoje“ įspūdis buvo stiprensnis, bet neko nuostabaus – maloniai pribloškė ta akustinės jėgos galia, kuri be vargo išjudino daugiatūkstantinę miną kaip lygūs elektrifikuotiems headlineriams. „Rebelheart“, kaip pamatysit „Google“ ar kitame web-puslapyje, šiuo metu aktyviai koncertuoja. Tad, kas nebuvo abejingas skaitydamas šį tekstą – bookinkit datas. Nenusivils nei rocko mėgėjai, nei siurprizų gerbėjai, nei svaigti verčiančių baladžių smaguriautojai. Na, ir šiaip „Rebelheartai“ – šaunūs ouldskūliniai vyriokai!

Sekmadienis (02 19): Javier Manik @ ARToteka

Pavasaris teoriškai jau kaip ir yra čia, bet praktiškai sekmadienį vakare vis dar sninga. Dėl to, taip vadinamą, meno komuną „ARToteka“ pasiekiu kiek vėluodamas, bet laimei koncertas elgiasi analogiškai. Bilietas kainuoja 15-ka, mergaitei duodu dvidešimtinę, o grąžą gaunu vidury koncerto D&G banknoto kupiura, bešokdamas. Po koncerto ta mergaitė su bilietais dar siūlo arbatos, ragina pasibūti, bet ech… “Ryt į darbą,” – jai išlemenu žinodamas, kad skaitydami šią mano citatą skaitytojai dabar kvailai juokiasi.

Pasakysiu paprastai – koncerto šiame akustiniame reggae koncerte, buvo mažiausia.“Love is the most important. Everywhere you go, go with love, share love, feel love. And you will be welcome everywhere. What you feel inside attracts same feelings from outside. So, be positive and positive people will be around you.“ – tokių citatų šiame koncerte buvo apstu ir rašliavoje bus jos prisimintos. Nes apie tai ir yra šis koncertas.

Javieras Manikas tai keliaujantis juodaodis muzikantas, kurio galvą puošia dredai bei megzta jamaikietiška kepurė. Jo idealas yra Bobas Marley, jis yra rastamanas, kalba ispaniškai ir angliškai; taip pat ir dainuoja. Pagal tautybę jis yra argentinietis, bet pilietybė ko gero – pasaulietis (pastaruosius 2 metus gyvena Švedijoje). Dainavo jis apie valandą, šypsojosi beveik visą laiką, o kai kurie žmonės šoko per visą pasirodymą. Tada stebėjausi, dabar atrodo visiškai natūralu.

Beklausydamas šio atlikėjo, dainą tarsi užmiršdavai. Ne dėl to, kad Manikas prastai dainavo ar grojo. Ir net ne dėl to, kad dainos rodėsi panašios viena į kitą, kai nesi Regio fanas. „Energy!“ – va, kas jo žodžiu buvo esminė performanco muzika. Energija tvyrojo ore, energiją jis įkrėsdavo rankomis, energiją perduodavo čakromis: „O dabar visi ištieskite į priekį delnus ir laikykite juos. Susikeiskime energija, pozityvia energija, nes delnuose yra čakros. Pajuskite kaip į delnus plūsteli šiluma. Jaučiat? Žinau, kad jaučiat, aš jaučiu!“

Kur gi tu nejausi… O tada kita daina, jis pašoka nuo kėdės ir pradeda iš visų jėgų išsišiepęs ploti, taip ant kojų sukeldamas visus kurie sėdėjo. Visi rėkia, ploja, kad net žiežirbos sproginėja, trypia kojom. O tada prisėdi po visko ir jauti, kad esi kaip tas papubučiuotas klasiokės, t.y. smailas veidą visą surakinęs. Išsišiepęs sėdi ir nelabai ką gali su tuo padaryt, bet ir nereikia.

Štai šypsosi jisai, tad ir tu esi analogiškas. Bet būdavo staiga susimasto, atrodo lyg šiek tiek paniursta (matyt rimtą temą savo dainoje tuomet operuoja) ir per tave patį ta vibracija pereina. Bet trumpam čia taip… Tarsi pats pajutęs, kad nuvažiavo ne į tas lankas, greit grąžina atgal smailą į savo vietą ir tu vėl linguoji kaip palmė šalia Ramiojo vandenyno.

Paprastai brūžinami tie patys penki akordai. Vokalas paprastas kaip pusė jointo (palygnimą, tsakant, parinkau kontekstualiai). Sugrojo berods tris Bobo M. koverius, iš kurių visi dainavo: „Play I some music: (dis a) reggae music.” Ir šiaip, kaip supratau, Ispanišką ir anglišką reggae folklorą rastamanino: “Buuaba, buuaaba!..” Dar, tiesa, akomponavo jam su bosine gitara mūsų krašto bachurėlis. (sakė, kad grojo kartu jie savaitę)

Bet, kaip galėjote nesunkiai susigaudyti – šis koncertas buvo ne muzika, ne dainavimas, ne šokiai ir ne aplodismentai. Grojamos tonacijos buvo šiek tiek aukštesnių gaidų, tų kurias ne ausis girdi, o čakros gaudo.

Dar jis sakė, kad „Rastaman is a peacefull man“ ir „We are all the same, with same problems and same joys“. Nors sėdėjau beveik visą koncertą, bet kurgi sėdėsi pastoviai, kai erdvėje tokios vibracijos laksto, sproginėja. Gale pasirodymo sustojo visi ir ta maža, gūdi patalpėlė tarsi tapo saulėtų, džiaugsmingų, pozityvių ir dar biesas žino kokių (nepabijokime šių žodžių) jausmų oaze. Iš ties, sekmadienis (Sunday) tapo tikra saulės diena. Nors išėjęs pamačiau, kad žiema vis dar yra kaip reikiant faktiška.

Varykite šį penktadienį į „Elektreggea“! Ir pamatysite pavasarį ankščiau nei visi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *