SAVAITGALIS: post-metalas @ XI20, VRR @ Marsas, Somov & Jazzu @ Tamsta

Jei praeitas savaitgalis buvo šventai paskirtas kinui ir tik jam, tai šis – beveik vien muzikai. Kaip ir priklauso man kaip hipseriškos sielos personalijai,  muzika renginiuose varijavo nuo sunkaus metalo, iki linksmai nuotaikingo punk‘n‘rollo, nuo saldžių kaip mylimosios seilės baladžių iki „Depeche Mode“ afteryje. Viskas tiko, viskas atitiko, viskame savas. Ir kaip papoliariai mėgstama išsireikšti – apie viską nuo pradžių.

Talbot ir Spiral @ klubas „XI20“

Kadangi tie pacanai „Charivari“ neitin moka tvarkytis su vadyba, bet turi nepriekaištingą skonį muzikai, tai veža aukščiausios prabos post-rock-metal-shoegaze muzikinius kolektyvus ne Vilniečiams visiškai netinkama data. Ar tai būna antradienis ar trečiadienis ar kita darbo diena, kuomet koncertas vyksta. Tad pamatęs, kad galiausiai su šia bėda buvo šį kart susitvarkyta, kur eit tą gūdų penktadienio vakarą klausimų nekilo. Nikotino dūmais nudažytas, šizofrenijos darbais sienos nupoliruotos ir tiesiog be galo mielas savo atmosfera tas „XI20“. Sukvietė koncertas masę žmonių, kurie ir kalbomis pertraukų metu tuščio nepaleisdavo ir stage-dive‘ingu per pasirodymus čiedyjosi.

„Spiral“ aš jau girdėjau kuomet jie apšildė berods „Khuda“ pasirodymą. Pamenu kaip apšalęs stebėjau bosisto hipnotizuojančiai lakstančius pirštus gitaros padalomis kaip Šumacheris kadaise posūkiais. Tad, pasakiau, jei vėl užtaikysiu ant jų kokio pasirodymo – tikrai nesispjaudysiu kur nors toli nuo scenos. Ir ką, per daug neporinant – man tai buvo vakaro žvaigždės. Puikus pasirodymas prie kurio prikibt ar apie kurį papasakot kažką aptakiau yra ir gana sudėtinga ir tuo pačiu lengva. Viena aišku, kad berniokai jie dar visiškai jauni, ir tą matydamas, niekaip negalėjau suvokti kaip taip įmanoma profesionaliai, techniškai ir preciziškai sugroti.

Jei anuokart brūkšteldamas apie jų koncertą išskyriau bosistą, tai dabar normaliau suklausęs gyvą šou ir užregėjau, kad ne ką mažesni talentai teka gitaristo bei bugnioro venomis. Tempo dinamika lėkė pašėlusiai, ritmas šokinėjo nuo vieno prie kito, o  lakstantys pirštai ant sygų sukurdavo tokias melodijas, kokių “Melodia” plokštelėse net ir per efektus perleidęs ko gero neišgirsi. Žodžiu kolektyvas tikrai vertas pagarbos ir belieka tik jiems palinkėti sėkmės – ar išsileisti albumą, ar išeiti į platesnes scenas, o ne vien pielyti kartą į metus prirūkytame “XI20”.

“Talbot” maneęs asmeniškai nesužavėjo. Jo, dviese jie darbavosi ne ką mažiau ir netgi daug smarkiau nei prieš juos grojęs kolektyvas, liaudis nuo jų skleidžiamų garsų savo garuojančia mase kūrė žiežirbomis šaudančią atmosferą. Bet man tai buvo ir viskas. Taip, vokalai buvo du, taip gitaristas dar ir klavišinius maigydavo, bet…. Nežinau šo ta nė to.

Nos drive’as lyg ir buvo, nuoširdumas atlikėjų liejosi kaip iš kibiro, na ir viskuo kitu nėr čia ko skūstis. Bet dabar primečiau, kad priežastis gana paprasta – neįdomios melodijos. Na, nekabino jos manęs, kaip melodingos muzikos fano. Man jau jei muzika tai nesvarbu ar tai būtų noizas ar death metalas, ar Maiklas Džeksonas – melodija turi būti pirminė kūrinio gimimo priežastis. “Talbot” atgrojo gerai, tūsinosi per juos liaudis iš peties, bet jei iš kažkada “Khuda” pasirodymo išėjau su nusipirktu kompaktu, tai šio dueto pasirodymą palikau dar jam nepasibaigus.

Bliamba, nu kodėl tų “Mono” ir “Astronaut” koncertai kažkada trečiadienį ir ketvirtadienį..?

“Verslo Rizikos Rezervas” @ baras „Marsas“

Prieš šių „VRR“ pizdukų rečitalį man nežinomame bare dar buvau nulėkęs į kiną „Laiko Kilpa“ (vietoj apšilimo įsiliejant į dargana apgaubtą rudenį). Neblogas filmas, bet ir neapliko kažko ko norėjosi tam kartui. Briusas Vilisas mane visada užvilkdavo „Die Hard“ filmuose, bet šiame neužtikau jo firminių veido mimikų, o bendrai kalbant apie istoriją, tai ji nebloga, netgi gana įdomi, bet ne ant tiek kad įstrigtų. Filmo metu į galą kur kas daugiau žiūrėjau į laikrodį, nei ekraną. Mat filmas baigėsi apie 20:40, o „Smulkaus Verslo“ buisness time kariniame „Marse“ startavo apie 20:00. Nemokamai – tad tas man kaip smagiai vėluojančiam labai patiko.

Baras – dviejų aukštų. Pirmame – gėrimų etažė, antrame (rūsyje) hm… Ar tai klubas, ar tai skaitykla prie lempos, ar tai ta vieta dienos metu virsta į biurą. Žinote kai ateinį į tokį koncertą, kur aplinka nėra jauki, žmonės nervingai šnoruoja į šalis, o grojantys muzikantai gana statiškai atlieka darbą. Tad pagal įdėję viskas taip turėjo būt „Marse“ per „VRR“ koncertą. Bet nebuvo. Visi pavardinti elementai – nesumeluoti, tačiau asmeniškai aš nesijaučiau svetimu. Hipsteriai tokiose vietose kas be ko nėra nelaukti, kaip ir keletas senosios kartos reiverių, bei šuo, kurį pyragu erzino Marukas iš polk-sun grupės „Sportas“.

„VRR“ ne kartą girdėti, bet tai ne atbaidė jų suklausyti dar vieną nesumeluotą kartą. Minimalistic show susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoje Stavaris pasiėmęs styginį šalia… naujosios vokalistės visus skandino nostalginiuose hituose. Antroje dalyje, kuomet visi spėjo išgert po bokalą kitą ir žmonių labiau prigūžėjo (prieš tai buvo gal kokie 8 ) ir rankas netgi kai kurie iškelt įsigudrino. Buvo groti ir „Didžėjaus žmona“ ir „Asfaltas ir Plienas“ ir „Sūri Ranka“. Smagi uliavonė gavosi, iš ties. O vokalistė – žavingumo įsikūnijimas. Lovelasas tas Stavaris, tik prieš tai buvusi moteris man kažkokia labiau true buvo, tokia labiau anarcho-punk-femina-feministė, kas labiau žiūrėjosi bendrame „VRR“ koncepte, nei ši trapi nauja žavi būtybė.

Beje per pertrauką užlipęs įsipilt kavos iš barmeno draugiškai gavau rekomendaciją – nepirk, mūsų kava labai prasta. Šalia sėdėjęs nepažystamasis prietėlis ant tiek apšalo tokiu barmeno atvirumu, kad vos nenusivožė. Gi aš nutariau pratestuot kaip ten kas su tuo šlykščiu juodu gėrimu. Ir bent man – normaliai yra. Kas patiko, tai kad tiek kava, tiek prieš tai arbata buvo įpilami į gana didelius puodelius, tad siurbčiojimo palaimingas procesas dėka to prailgdavo iki dar negreit pasibaigsiančios amžinybės.

Somov & Jazzu @ klubas „Tamsta“

Klausyk, brangusis, kiek gi galima klausyt tų virkavimų paklausė kažkada manęs mergina, kurios vardo… nenoriu aš prisiminti. Kas kontroversiškiausia, su šiuo teiginiu aš pilnumoj galėjau sutikti jau kokie metai. Tačiau Somov + Jazzu patinka tuo, kad jie ir tuo pačiu lieka tokie patys, ir tuo pačiu evoliuciškai kinta. Prieš eidamas į „Tamsta“, maniau, kad pastoviniuosiu kur netoli išėjimo. Tačiau (jei ne filmavau ar nefotografavau) – rymojau parėmęs galvą į turėklą ant laiptų sau svaigiai, kur sėdėdamas ne tik dainavau, bet dar ir lingavau entuziazmo kupinas.

Į koncertą atlėkiau vėlgi vėluodamas, tad iš pirmos dalis te-išgirdau tris dainas. „Song About Love“ kurią Jazzu skyrė klube esančiai savo „Babai“, kuri sėdėjo prie vieno iš staliukų. Tada buvo sugrotas koveris man negirdėtos kažkokios Eurovizinės-nugalėtojos dainos, beigi pirmąją dalį užbaigė vokalinė poema „Tyla“. Tie Somov ir Jazzu… atrodo neduoda pailsėt klausytojams nuo savęs, praktiškai nedaro kitiems atlikėjams būdingų koncertinių pertraukų ir nepaisant to – „Tamsta“ klubas beveik sausakimšas. Tad ir sėdėjau įsispraudęs ant laiptų visą koncertą su nosinaite runkelėse.

Antra dalis kaip visada su pakeistu Justės garderobu, ko pasėkoje tu tiesiog negali atsispirti jos žavesiu, negali atplėšti juo jos akių, o jei ir atplėšdavau, jos vis tiek į Leoną ilgai neužsižiūrėdavo.  Antroje dalyje skambėjo tiek sena klasika, tiek gana naujos antrojo albumo dainos, tiek visiškos naujienos. Kaip ir per „Karklės“ festivalį, duetas buvo užrespektintas, kad atsisakė koncertą užbaigti himnu. Turiu omenyje užustalės dainoa „Tik pasilik“. Na, užbaigė jie šou šiuo kūriniu, bet tai buvo publikos išprašytas antras, trankus ir trumpas kartras. Na, kaip supratote – ending on a high note.

Nežinau koks balius, sukaktis ar pan. vyko tame koncerte, bet be minėtos „babos“ klube buvo ir Jazu mama, ir Leono busima žmona, vaikų motina draugai ir t.t. Bevik visi jie kopė užprašyti ant scenos, kas tik dar labiau padarė pasirodymą kupiną sentimentalumo, netgi intymumo. Jazzu užbaigiant koncą naujaisiais „Pretender“ ir „Sugalvoki Norą“, padėkojo grupės nariams už jų darbą ir pagalbą įrašinėjant naujausią albumą. Tik reik tikėtis laukti naujojo albumo liko nebedaug. Ant Kalėdų?

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *