The Station „DRAMA“: albumas pateisinantis savo pavadinimą

Praeitais metais, kuomet sudarinėjau 2017-tų suvestines – The Station debiutinis albumas „Išsišakojančių takelių miestas“ buvo vienas iš trijų kandidatų „paimti“ 10-tą topo vietą. Ir buvo sunkiau su šia vieta man apsispręsti nei su nugalėtoja pirmąja. Gi dabar turime antrą Mykolo Katkaus ir Co. darbą „DRAMA“ – lakonišku, aiškiu, pretenzingu ir tuo pačiu nevienpusiškai nuteikiančiu pavadinimu. Klausimas tik vienas – tai tik skambus žodis ar jis ir pateisina sau mestą „iššūkį“ krūvio ir vertės prasmėmis?

Man asmeniškai šis darbas – kol kas labiausiai nustebinęs Lietuviškas albumas šiemet. Kuo nustebino? Nes visa galva pranoko debiutinį. „Išsišakojančių takelių miestas“ nors ir buvo kažkas tarytum naujo, tačiau, bent man, neturėjo savy kažkokio didesnio cinkelio. Kurio stoka man pasireiškė tuo, kad kompozicijos nebuvo kažkuo įsikertančios, turinčios ryškų veidą, kabliuką ar akcentų. O ir daugumai patikęs Mykolo dažnas falcetas tame albume, bent manęs, na, neužkabino. Tikrai atrodė, jog tai Ilja Lagutenkos manieriškumo „pasiskolinimas“, kaip kažkas kažkur buvo tai pastebėjęs. Tad ką mes turime šį sykį stebuklingo „DRAMOJE“?

Galima būtų išsireikšti taip, kaip mano vaikystės geriausias draugas mėgsta juokauti: „Tai yra tai ko mes dar nesame matę…” Jis taip sako, kai mes žvejojam, o jam užkimba koks šamas ar šiaip žvėris, palyginus su mano Kuojomis ar Raudėmis. „DRAMOS“ gerumo esmė man ne tik ta, kad jis įvairiapusis, eklektiškas ir pripildytas skirtingų nuotaikų. O tai, kad klausant kūrinius, jauti autoriaus kur kas didesnį išjaustumą rašant tiek tekstus, tiek kuriant melodijas. Pasakysiu banaliai – „Išsišakojančių takelių miestas“ bent man jautėsi, kad tai tebuvo autoriaus užgaida išsibandyti save (rock) atlikėjo amplua, o „DRAMA“, bent man, yra lygu „branda“. Kuo tai pasireiškia?

Jei pirmu albumu atrodė, kad turime Lietuviškuosius „troliusmumius“, tai imant, kad ir gabalą „Siluetai“ ar,  „Visi takai veda žemyn“, ar „Aukojimas“, su jų, bent man, labai drive‘iškai suvesta elektronika bei aštriomis hard rocko gitaromis – vaidenasi tokie droniniai britai Muse. Gerąja prasme. Pamenu Andriaus Mamontovo išsakytą mintį, kuomet jis pristatinėjo albumą „G.Ž.R.“, jog diskas yra duokle rokui, juo jis bandė pažadinti šio muzikinio žanro sąstingį Lietuvoje. Ir ką, tuomet atsirado ba., taip pat jiems giminingi Frank Fitts ir Timid Kooky. Tačiau pastarieji du bandai – nė iš tolo į Muse, o ir tiesiog… English language lyrics.

Gi The Station „DRAMA – ne tik savitas Lietuviškas tekstas, ne tik šiuolaikiškumu alsuojantis drive‘as, bet artimas tuo, kad yra „ne jaunikliškas“. Savotiškai ir simboliškai galima išvesti paralelę – toks per vidury tarp minėto brandaus A. Mamontovo „G.Ž.R“ ir nauja energija alsuojančių „ba.”. Taipogi dar keletas elementų, kurie patiko – tai moteriško vokalo labai jaukus pajungimas, bei tai kas privaloma kurti labai gerai rock muzikoje – tai gražios baladės, kaip kad „Pusė keturių“ ar „Naktis“. O pastarasis medliakas dar ir finalizuojamas pašėlusia post-rock ar hard-rock shoegaze estetika, ko pasėkoje, tampa „ne tiesiog dar viena banalia balade“.

Apibendrinimas? Kaip jau sakiau – malonus nustebimas ir labai gaila, kad penktadienį nevariau į Tamsta klubą, kur vyko „DRAMA“ albumo pristatymas, o žiūrėjau gėdingai lošusius ir pralošusius Manchester United. Tačiau, tikrai bus dar galimybių, manau ir tikiuosi. Teko FB skaityti, kad The Station – labai trumpas M. Katkaus projektas. Tačiau dabar tikrai nenorėčiau, kad jis „užrauktų“, o palinkėčiau virinti toliau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *