„Swans“ klube „Sentrum“, Kijeve: tragiško garso koncertas, kurį išgelbėjo ant scenos besitaškanti charizma

Jei 2012-tais buvau užsibrėžęs pamatyti „The Cure“, jei 2013-tais „The Smashing Pumpkins“, jei 2014-tais tai buvo Peteris Gabrielis, tai šie metai must see numero uno buvo, manau, patys atspėjote kas. Taip, tai išprotėję nihilistiniai psichai, pasivadinę itin puošniu, netgi kažkuria prasme natūr-filosofiškai-sakraliu, bei skaisčiai trapiu pavadinimu „Swans“. Bet mes juk puikiai žinome, kad už viso to gulbės elegantiško žavumo slypi vilkiškas brutalumas. Tad, tokia ir yra grupė „Swans“. Jų muzika priverčia smegenis virti, kūną degeneruoti, o dainų tekstai apdainuoja tamsiąją tiesos pusę, amžinosios vaikystės siekiamumą, kančią per egocentriškumą, galų gale Dievą ir visa, kas su tuo susiję.

Iš ties nemenkai jaudinausi prieš koncertą. Ko gero, ne vienas iš jūsų puikiai žinote, kas per veikėjas yra Michaelas Gira. Arba Thoras Harrisas. Arba… Na, beveik visi grupės nariai turi rimtų jei ne psichinių, tai bent psichologinių problemų. Ir to jie visiškai neslepia, nes net tomis temomis duoda interviu, o pats Gira tame pačiame Feisbuke mėgsta parašyt maždaug taip „vakar apturėjau panikos ataką…“ Žino, ne vienas ir apie Michaelo muštynes su neadekvačiais (jo nuomone) koncerto lankytojais. O labiausiai bijojau, kad kaip fotografas jam nepatiksiu – dar šiemet jis įpostino fotkę, kurioje Gira įamžintas berodantis vidurinįjį pirštą „fotografui, kuris man nepatiko…“

11713656_853406561421723_5981970351275204402_o

„Sentrum“ klubas pasitiko be jokios iškabos, reklamos ar puošnaus eksterjero. Tiesiog laiptai į pilkos sienos pastato stiklines duris, o viduje laukė gana tradicinis dalykas šiuolaikinio klubo interjerui – lofto tipo patalpos. Tačiau jaukios. Erdvės tikrai daug, yra ir erdvus antrasis aukštas su minkštasuoliais, bei po barą tiek viršuje, tiek apačioje. Ten mes (antrame aukšte ant pufikų) ir praklausėme visą „Swans“ koncertą. Žinoma, kol jo nefotografavau. Pirmu taikymu tą ir dariau. Beužsiimant šiuo svarbiu reikalu, aš paprastai kas sklinda nuo scenos – nieko negirdžiu. O jei ir girdžiu, tai neatsimenu, nes visas dėmesys būna sutelktas į darbą su fotokamera. Tačiau… WTF, kas per ūžesys, momentais nefotografuodamas ir bebandydamas per pertraukėles pakontempliuoti – pagalvodavau?!

Manot, kad blogas garsas ir net blogiausias yra koks nors kokioj Siemens Arenoje grojant mitalui? Ar šiaip prisiminkit savo prasčiausią koncerto garsą. Patikėkit, kas buvo su „Swans“ – keiksmais neperteiksi. Bet terminais visai galima – power electronics vs harsh noise. Atsidūriau ne avangardinio noise rock patriarchų koncerte, o tiesiog tapau triukšmo sienos statymo ir pačio geriausio koncerto griovimo liudininku.

11708036_853405628088483_6550191298956823676_o

Na, OK, pamaniau. Galbūt prie pat kolonėlių stovint ir gaunasi taip. Tai atlieku darbą ir varau į viršų virš garsistų medituoti. Kur tau! Bet kur einant – triukšmo košė, absoliučiai jokio instrumento, net mušamųjų normaliai nesigirdėjo. Viskas ūžia, cypia… Totalus brutalus distortion. Neapsikentęs spjoviau į tuščią alaus bokalą, nulekiau prie garsistų ir rusiškai jų gana suprantamai užklausiau „kokį, po velnių, jūs čia bezpridėla darote su garsu?!“ Reakcija garsisto buvo itin juokinga – vaikinas atrodė ant tiek sutrikęs ir pasimetęs, kad tik pagestikuliavo rankomis susiėmęs už galvos ir davė suprasti, kad pats nė nenutuokia kaip, kodėl ir kas čia yra TAIP BLOGAI.

Kalbant apie pačius „Swans“ – jų teatrališkumą, įsijautimą į hepeningą, nuotaikas bei ekspresiją, tai pažiūrėti buvo iš ties į ką. Nuotraukose tas, beje, visai neblogai atsispindi. Pradėjo vyrai ramiai, nesitaškydami, nevaidindami, o natūraliai, romiai ir darbingai. Tačiau su laiku žmogiškumo veido išraiškose darėsi vis mažiau, o akyse galėjai pamatyti besiveržiantį žvėrį su iššieptais kruvinais nasrais. Šypsenų nebuvo, pauzių 2 valandų koncerte buvo vos viena, „Sentrum“ klubas buvo sausakimšas, plojo po visko visi apie 5 minutes.

11022613_853406524755060_2697722139547643463_o

Labiausiai užsivedimas jautėsi iš grupės bosisto Christopherio Pravdicos, kurio sukąsti ir iššiepti dantys tik papildydavo ugnimi žaižaruojančias akis. Klavišininkas Christophas Hahnas – mimikų meistras. O ir šiaip velnias iš išvaizdos – lygiai susišukavęs plaukus, užsidėjęs juodus kaubojiškus batus – tik fotkink ir fotkink jį. Labiausiai man įdomus grupės narys THORAS Harrisas deja buvo nugrūstas į scenos kampą ir pastoviai slėpdavosi ar šešėliuose, ar už instrumentų. Tačiau, iš tų kelių kadrų, kuriuos matėte galerijoje, manau, pamatėt kas per beast‘as jis yra. Gi Michaelas Gira – subredęs ir susibalansavęs. Bent šįkart taip buvo. Vidurinio piršto jokiam fotografui nerodė, nesispjaudė ir muštynių su niekuo neorganizavo. Kaip tik, iš jo vidaus pulsavo tarytum ramybė, nors ir demonizuota, bet ramybė. Tamsios meditatyvinės formos. Į kurią neįsitraukti į jį bežiūrint buvo neįmanoma.

Tad toks tas „Swans“ šou. NEGIRDĖJAU NIEKO. Mačiau daug. Atsiminsiu viską ilgai. Experiancas – gautas. Apskritai visas savaitgalis Kijeve – vienas, didelis ir nurautas experience‘as. Vien tai kaip mes grįžom iš koncerto tegul nutyli istorija… Šeštadienį buvom negyvi. Plius asmeniškai aš – totaliai užsidepresavęs. Bet bus dar tų „Swansų“… Tik šįkart kišenėje BŪTINAI turėsiu įsidėjęs ausų kamštukus. Mačiau ne vieną melomaną su jais besimėgaujantį koncertu. Jei buč turėjęs kamščius ausiai – gal kažką bučiau girdėjęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *