Tarptautinė tolerancijos diena arba apie tai kodėl aš esu „TOLERASTAS“

Visų pirma kas yra tolerancija? Man visada, prieš pradedant kažką polemizuoti, aptarinėti ar diskutuoti, patinka apsibrėžti sąvokas. „Tolerancija, pakanta – priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas.“ – toks yra apibrėžimas Wikipedijoje. – „Terminas tolerancija naudojamas apibūdinti elgseną, kuria dauguma reaguoja į nepalaikomą ar mažumoje esančią bendruomenę ar individą.“

O dabar paoperuokime šią sąvoką. Visų pirma kas yra tolerancija praktiškai, ne vien teoriškai svaičiojant? Tarkim imkime dviejų žmonių santykius, šiuo atveju – tarp vyro ir moters. Jie yra pragyvenę 50 metų laimingoje santuokoje ir yra laimingi dėl to, kad: buvo vienas kitam uraganai lovoje nuo 16 metų paauglystės ir taip visą gyvenimą? Abu neturėjo blogų įpročių, kurie neerzino, nemaišė, neužknisdavo ir nenervindavo? Abu buvo idealiai suderinti vienas su kito charakteriais, pomėgiais ir kitas dalykais?

Atsakymas: Absoliučiai visuose tokio tipo, t.y. ilgalaikiuose santykiuose (apie tai man teko domėtis, kuomet bandydavau analogiškus kurti), kuriuos sėkmingai pragyveno senukai, kaip pagrindinius receptus įvardina tokius dalykus: pakantumas kito trūkumams, silpnybėms, ydoms; atsižvelgimas į kito norus (ar kaip dabar yra įpratusi vartotojiška visuomenė sakyti – „poreikių tenkinimas“), galų gale – visada reikia išmokti pirmiau duoti ir duoti dešimt kartų iš eilės be grąžos, o tik tada galbūt sulaukti teigiamo atoveiksmio. Bei besąlyginė pagarba vienas kitam.

Ir kaip gi visa ši parašyta aukštėliau pastraipa vadinasi vienu žodžiu? Tas žodis yra banalus kaip žemė – „Meilė“. Ne įsimylėjimas turimas omenyje, kuris yra cheminių reakcijų ir hormonų tvarinys ir trunka nuo 1 iki max 3 metų kol išgaruoja, kuomet abi pusės užsiima savo asmeninių poreikių ar žemųjų instinktų tenkinimu. Meilė, pasak, pradedant Janiu Zalyčiu, baigiant Sigmundu Froidu yra (cituoju) – „Mylėti žmogų – rūpintis juo, būti už jį atsakingam, netik už jo fizinį saugumą, bet ir dvasinį augimą. Meilė savo artimam – tai brandžios asmenybės meilė, kurios esminis bendrumas, kad tu esi žmogus. Mylėti – vadinasi kovoti už realų žmogiškumo pagrindų įtvirtinimą tiek kituose, tiek savyje.“

Bet apie ką jis čia, turbūt klausiate? Ogi apie tai, kad Meilės, kaip ir Vidinės Ramybės bei Taikos be tolerancijos vienas kitam – niekaip ir niekad nepasieksime. O tai, jei dar nesupratote – ilgas, sunkus, daug kantrybės bei pastangų reikalaujantis darbas tiek su savim, tiek su pasiryžimu nepasiduoti. Šiais laikais visi visko nori greitai, kaip žinote. Dėl to žmonės pamatę, kad vienas kitam atsibodo lovoje (t.y. išgaravo hormonai arba chemija) – op, ir skiriasi. Arba skyrybų priežastis įvardija populiariuoju „bendrų interesų nesutapimu“. Tik, klausimas, per kurią vietą interesai gali būti bendri, jei jie daromi per „AŠ“ perspektyvą, kuomet ego putoja, žiūrima ką galima gauti, o ne ką gali duoti.

Sulyginkime jau minėtas citatas – Tolerancijos ir Froido. Wikipedija apie toleranciją: „pakanta, kantrybė, ištvermė – priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas“. Froidas apie meilę: „Mylėti – vadinasi kovoti už realų žmogiškumo pagrindų įtvirtinimą tiek kituose, tiek savyje.“ Įžvelgiat paralelę ar netgi beveik jokio skirtumo nebuvimą?

Tolerancijos kaip ir meilės esmė yra bendra – Žmogus iš didžiosios „Ž“. Žmogaus kaip laisvo, save išreiškiančio, nebijančio pasirodyti nesuprastam, atsiskleidimas viso gražume. Juk kiekvienas iš mūsų ir svajoja susirasti tokią „Princesę“ ar „Princą“, kuris mylės tave toks koks esi, o ne tokį kokį jis nori iš tavęs pasidaryti. Išskyrus cituotą atvejį kuomet „rūpinamasi žmogaus dvasiniu augimu“. Kur, remarka – dvasinis augimas yra įvardinamas kaip kito žmogaus gerojo prado auginimas, bendražmogiškųjų vertybių puoselėjimas, teisingų nuostatų kūrimas. Žodžiu, nieko apie nuomonės pribrukimą čia neturima omeny, nes tai jau būtų asmeninio ego taikymas.

Taigi nūdienos pasaulio bėdos būtent ir yra dėl tolerancijos stokos, nepakantumo, neįsiklausymo į kitą. Žmogus žmogaus netoleruoja, dėl masės visiems puikiai žinomų priežaščių, pradedant odos spalva, baigiant lytine orientacija ir tikėjimu. O kodėl netoleruoja? Kalbant, tarkim, apie homoseksualios pakraipos atstovus yra sparnuota frazė apie jų „baisiuosius“ paradus, kad „mol, nu gyvenkit, bet tik tyliai, kam čia, mol, demonstruojatės?“

Tačiau kai jūs įsijungiate MTV ar bet kokį kitą kanalą, galų gale info portalą internete – ką ten matot? Su visais Rihanos papais, Kardashain šiknomis, Cyrus iškištu liežuviu, Madonos klimaksine pornografija baigaint smagiausiu Kriminalinių kronikų skyriumi. Visa tai yra toleruojama ir niekam neskauda, kad absorbuodami tai, nesusiformavę protai tik žaloja taip savo dvasinį stuburą. O kai homo seksualai išeina į tiesiog „tragiškai baisius paradėlius“ pereiti per gatvelę – visiems plaukai piestu stojasi, net ir tvirtarūriams vyrams! Tad gal galite atsakyti kur ką aš čia ne taip suprantu? Ne, nu rimtai, negi jum skauda, kad homikiukas parodys savo subinytę, kaip, kad Lady Gaga rodo savają? Alio-o?

Tas pats ir su karo pabėgėliais ar migrantais. Kas bent kiek pasigilino į situaciją, turbūt jau žinot, kad tik du iš 7 teroristų buvo įsifiltravę į grupuotes per pabėgėlių srautą. Likę penki – gimę, augę ir gyvenę Prancūzijoje bei Belgijoje. Dabar toliau perpasakosiu vieno politikos apžvalgininko mintis, kurias girdėjau per teleką. Taigi:

Visų pirma, tai kas Paryžiuje įvyko – beveik neturi nieko bendra su pabėgėliais, nes smegenys veikė iš Belgijos, koordinuotai su ISIS galvomis Rytuose. Antra, ar atsimenat kas buvo prieš 4 metus Anglijoje? Kuomet masė jaunų pašalpinių marozų išėjo į gatves ir viską degino, daužė, vogė ir kėlė anarchiją? Pamenat? Manau, prisiminėte. Kaip visa tai koreliuojasi su Prancūzų teroru? Ogi paprastai.

Kaip ir Angijoje, taip ir Paryžiuje į barbarizmą stojo nieko neveikiantys, nepritampantys asmenys, tik kad Anglijos parazitai buvo dar naglesni už ISIS teroristus – niokojo savo šalį, kai Paryžių – užverbuotieji dūmputikų. Gi su dūmputikais ir yra įdomiausia. Politikos apžvalgininkas pastebėjo – kaip kad susikuria tarp nieko neveikiančių asmenų nusikalstamos gaujos, kurios žada daug deimantų ir aukso kvailam protui (kurie lygiai taip pat, kaip ir teroristai – žudo, prievartauja, vagia iš nekaltų žmonių), tai paveikti rasistų žmonių atstumtuosius jaunus protus oragizacijai ISIS buvo vieni juokai – „ar tau nenusibodo, kad šioje bedievėje kapitalistinėje irštvoje su tavim elgiasi kaip su mazgote – prisijunk prie mūsų – jei mirsi, tai už Dievą!“ ir t.t. ir pan. – juk nėra paprasčiau.

Tad ar atrišate dabar kame yra surištas rasizmas, terorizmas, ISIS ir tolerancija? Kaip jau rašiau šiame straipsnyjeIslamo valstybę reikėjo sunaikinti dar prieš kokius 5 metus, bet visiems Europos lyderiams buvo beveik visiškai dzin visi teroristiniai išpuoliai ar Irake, ar Tunise, ar kituose karštuose taškuose, kurie būdavo vykdomi vos ne kas savaitę. Deja, bet eilinį kartą veikia žmogiškosios būties tragizmas pavadinimu „human nature“ – kol man neskauda, tol manęs tai nekaso. Arba, kaip L. Donskis pastebėjo – kol ten kažkas toli blogo vyksta, tol blogis ne toks baisus ir atrodo. „Ne toks velns juods, kokį jį paišo“. Tačiau, štai ir nutiko…

Na, ir reziumuojant viską ką aš parašiau, te noriu pasakyti tiek, kad Vakarų Civilizacijoje tolerancija kaip ir neapykanta naudojama NE TEN KUR REIKIA. Reikėjo neapykantą ir netoleranciją naudoti prieš ISIS kuomet ji dar tik kūrėsi, o ne kai šaukštai po pietų. Reikėjo pyktį ir netoleranciją vakarų pasauliui parodyt su Bashar al-Assadu ir sunaikint jį iki tol kai jis sukėlė humanitarinę katastrofą Sirijos šalyje sulygindamas ištisus miestus su visom infrastruktūrom, ko pasėkoje beveik 10 milijonų gyventojų nebeteko namų. O Assadas buvo remiamas Putinuko ir kitų gerųjų svainių, gi vakarų pagalba ŽADĖTOJI sukilėlių taip ir nepasiekė. Tad dabar Vakarų Pasaulis – pats dėl savo, prieš tai straipsnyje minėto, APSILEIDIŠKUMO gilioje krizėje.

Dėl visko kalti pabėgėliai, bet jie bėgo, nes vakarai nieko nedarė, kad jie nebėgtų. ISIS išsikerojo, nes Vakarai ramiausiai kavutę gurkšnodami žiūrėjo reportažėlius, kaip nupjaunamos galvos ar gyvai sudeginami narvuose esantys šiitai ar kiti nekalti musulmonai, bei šiaip pavieniai žurnalistai / fotografai.

Vienintelis dalykas kas TIK ir išgelbėtų pasaulį tai – tolerancija. Barbarus reikia šalint kaip auglį (nes su agresorium reikia kalbėt jo kalba, nes jis kitokios nesupranta), o atvykusius – nes jau šaukštai po pietų – pasitikt su šypsena, ką šaunieji vokiečiai ir daro, ką PATYS PARYŽIEČIAI sako – pabėgėlių niekam kaltinti ne-rei-kia. Visi esam tokio pačio kraujo žmonės ir, na, bent man kažkaip kvaila žmogų išskirti dėl jo odos spalvos ar religijos, ar sueksualinės orientacijos. Juk jis nieko blogo Tau nedaro, o viską sprendi kokios dūšios ir gilumos jis Žmogus yra! Dėl to mylėk jį kaip pats save. Ir jis tau atsakys tuo pačiu. Ko pasėkoje neužverbuos jo jokie ISIS bastardai, o Putiną tuoj užlenks savi, šypt.

1 Komentaras apie “Tarptautinė tolerancijos diena arba apie tai kodėl aš esu „TOLERASTAS“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *