Tebūnie Naktis 2012 Muziejaus Kiemelyje

Kaip minėjau feisbuke, Kultūrnamis dabar yra totalus futbolo čilautas. Apleisti koncertai, kinai, muzikiniai leidiniai, o jų vietą labai sėkmingai užėmė apvaliojo kamuolio meistrai, žongliruojantys juo žydruosiuose ekranuose. Bet viskas turi ribas. Nors futbolas dabar yra pats geriausias antidepresantas, ar net – gyvenimo prasmė, bet kaip pasakė vienas filosofas – „gyvenimas be muzikos būtų didelė klaida“. Tad „Tebūnie Naktis“, tebūnie muzika, tada tariau aš, o grįžęs sužinojau, kad rusai pasikrovė malkų prieš graikus (o šeimininkai lenkai nepraėjo į kitą etapą).

„Tebūnie Naktyje“ gana lengva buvo išsitaškyti. Kai pasiūla tokia milžiniška, t.y. renginių, vietų, pasirodymų ir pan. yra gal keli šimtai, tai nejučia suvoki, kad viską savo penkiomis galūnėmis sunkiai paimsi. Tad reikėjo arba virsti dulkėmis vėjyje, arba apsiraminus koncentruotis. Lietuvos teatro-muzikos-kino muziejaus kiemelis ir buvo ta vieta; vieta kurioje vyko galima sakyt vien asmeninės muzikinės premjeros. Niekad gyvai negirdėtas Markas Palubenka, net prieš 3 metus vienintelį kartą klausyta „Rasabasa“ ir šimtą metų nematyta Jurga su nečiupinėtu jos „MetroNomes“.

Dar prasukęs pro Lukiškių aikštę, kur stabtelėjau paklausyt klasikinės muzikos atliekamos fortepijonu, atvykau į Muziejaus Kiemelį kur one girls band „Rasabasa“ jau buvo pradėję. Iš ties smagu buvo išgirst visokius „Colours“, „Traukinys“, „She“ ir kitus kūrinius, kuriuos namuose ar kur kelyje su ausinėmis buvau gan stipriai apibrūžinęs. Pamenu per Juodaragį, per vieną pirmųjų grupės koncertų, Rasa buvo kuklesnė, atliekamas repertuaras skurdesnis, o ir etiketė ansamblio buvo „debiutas“, lyginant su dabartine skambia – „intelektualiausia pop muzika Lietuvoje“.

Ekspresija, teatrališkumas, žavesys, gražus bendravimas ir be abejo puiki suknelė – viskas pas Rasą tiesiog žėrėjo. Neveltui lazdavotai šią bandą vadinu vienos mergičkos grupe, nes su savo charizma ji drąsiai galėtų daryti solo show kaip koks Jemekas Jemowitas ar Laureen (čia ta kur Euroviziją laimėjo). Žinoma, likę grupės nariai toli gražu nepėsti – barzdos, tatufkės, profesionaliai valdoma muzikinė amunicija. Tačiau jie tiesiog prapuldavo net tada kai prožektoriai nuvydavo nuo jų tamsius šešėlius ar vėjas nunešdavo tankius dūmus. Rasa buvo ta saulė ir va ką reiškia stipri frontmenė, va ką reiškia aukštaičiams būdingas temperamento ugningumas tiesiai iš Antalgės. Todėl su nekantrumu lauksiu „Rasabasa“ koncerto likusiuose vasaros festivaliuose, nes šio karto išties buvo negana.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie sekantį ant pjedestalo ropojusį atlikėją. Ankščiau jį vadinau mažybiškai Markučiu, lipdžiau jam „lyriškojo“ etiketę, o ir šiaip įsivaizdavau kaip easy bachuriuką (nes sandalai, marškinukai, petnešos…). Bet Markas Palubenka koncerte kiek pakeitė paveikslą. Vaikinas jis visai rimtas, pagal amžių elgiasi solidžiai, o akytėse rusena šiek tiek naglas įžūlumas. Plius dar šokinėja jis kaip koks Slashas su elektrine gitara. Kompakte dainos skamba lėtai, o gyvai suinterpretavo jis jas taip, jog pasijaučiau būdamas kokiam roko koncerte.

Prieš koncertą nusiteikinėjau išgirsti jaukios ir ausis švelniai glostančios muzikos – tokios, kaip, kad mačiau Youtube. Bet neveltui prieš pat pasirodymą, feisbuke Markas parašė, kad prie jo prisijungia būninkas ir trečias svečias, kuris generuos vizualus. Vizualai – idėja gera, bet techninis išpildymas – nepasiteisino. Niekas juk nededa jų kažkur šalia scenos, juos deda sau (atlikėjui) už nugaros. Tad aš asmeniškai vos pora kartų žvilgtelėjau ton dešinėn pusėn į ekraną. O likusį laiką stebėjau kaip išsidirbinėja muzikantai.

Ir ką gi… Pirmos penkios eilės okupuotos vėlgi buvo merginų, bet jei jau aš su fotiku prasibroviau iki pirmos, tai ir dar daugiau vyriokų po to ten pamačiau. Buvo sėdinčių, buvo žemę mindančių, bet štai dabar net nelimpa dėtis klausyt jo debiutinį kompaktą, žinant kad suflashbackint praeitos nakties – nelabai pavyks. Ta gaivališka energija ir netgi destruktyvi pulsacija nieku gyvu nepriminė kompakto ar atvirkščiai. Markui nusibodo būt lyrišku dainiumi, jis panoro tapt rokeriu – tokia ta išvada.

Ar tai pasiteisina? Manau, čia galima rasti ir pliusų, ir minusų. Pliusas tas, kad tas rock-like atlikimas, kas paradoksalu, ir Markui tiko, ir publikai patiko. Lyriški kūriniai trankiuoju skambesiu beveik neprarado vertės, o atrado naują ne ką skalsesnę spalvą (kai kurie net ir daug turtingesnę). Tačiau kai kurios dainos jau buvo vietom per daug užhaipintos, bei trūko taip vadinamo break-downo koncerto metu, kuomet būgnai nutyla ir vyrauja vien eteriali akustika. O kas skambėjo iš vis nuostabiai tai pats paskutinis gabalas(„God is in the Rain“ atrodo?), kurį bugnioras akomponavo apvilktomis lazdelėmis ir per jį ausys tikrai labai smagiai leido laiką.

Jurga… Kaip smagu buvo padaryt pertrauką su šia atlikėja – negirdėjęs gyvai buvau jos senai, gal pora metų. Po žiauriai gero jos „37 Goal of Science“ albumo ir koncertų, nutariau neit į jos pasirodymus kol neišeis naujas studijinis darbas ir kol nepasiilgsiu. Na, ir štai Muziejaus Kiemelyje skamba ne visiškai tiesioginis jos diskografijos darbas „MetroNomes“ – garso takelis pantomimos spektakliui (ar pan.). Iš  tikro gailiuosi, kad neįsigijau CD, kai užtikau prekystalį primenančią tūmbačką su mergina. Koncertas paliko iš ties įdomų ir gerą įspūdį, o dabar berašant – flashbackintis va ir nėr su kuo (tenka klausyt visokius Bong-ra per soundcloudą).

Muzonas tai kaip muzonas – geras – ką galima pasakyt, kai dainas girdi pirmą kartą? Juk paprastai atsimeni tada daugiausia patį įspūdį, o ne detales. Visuma ima viršų ir arba bendras vaizdas tau patinka, arba kitą dieną nubundi nieko neatsimindamas, be jokio aštresnio jausmo. Ant scenos be Jurgos buvo dar smuikininkas, kontrabosistas, būgnioras ir už klavišinio instrumento šypsenas laidęs Vidas Bareikis (kuris koncertavo iš kart po Jurgos ir kurio koncertą praleidau). Be to, pasirodymas buvo ir su šiokiais tokiais teatrališkais elementais, kurie sukeldavo papildomą šypseną. T.y. į sceną išeidavo aktorius apsirėdęs visokiomis kaukėmis, kurios priminė Užgavėnių raganas bei kitus paniką ir siaubą keliančius veikėjus.

Ypač smagu buvo stebėt Jurgos ir Vido komunikavimą koncerto metu. Atsimenu seniau keletą kartų mačiau jį gatvėje bestumant vežimėlį su itin nukabinta nosimi. Rodėsi, negi čiuvui, taip sakant, kažkas nesiseka? Bet koncerto metu visa komanda atrodė kaip kokie Portugalai šiandien, o Vidas su Jurga kaip priklauso susietoms sieloms – bendravo tarpusavy mirktelėjimais, šyptelėjimais ir kitais plika akimi nematomais dalykais. Čia kuomet vienas į kitą nežiūri, bet matai; kuomet vienas kitam nesakai, bet girdi; kuomet esi dviese, bet jauties kaip viename. Žodžiu, belieka dabar sulaukt jų bendro kokio nors bright ambient koncepcijos albumo.

Ir visgi, kaip manot, kas laimės EURO 2012?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *