The Smashing Pumpkins @ Rock in Roma: lūkesčiai viršyti iki galaktikos pakraščio

„Nick Cave and the Bad Seeds“, „Swans“ ir „The Smashing Pumpkins“ buvo šios vasaros top-3 must see grupės. Depechai čia nesiskaito nes aina po defoltu. Deja deja, bet Swans pamatyti nepavyko, o „Nick Cave and The Bad Seeds“ pasirodymas feste „Rock Werchter“ eina ko gero į geriausių šių metų koncertų top-3. Ar bent jau top-5. Bet mes čia ne apie tai. Kalbam juk apie Billy Corgan & Co. Ir ką čia kartojuosi, kaip ir Nicko Cave tamsiosios romantikos šou, taip ir šis koncas eina į top-5 šių metų koncų topą. Be kalbų.

„The Smashing Pumpkins“ visada buvo misterio Corgano projektas. Ilgą laiką gyvavusi vieno sastato grupė iširo prieš bemaž dešimtmetį ir štai dabar apart Billy visi jos nariai kiti. Ale kokie nariai! Nuo bosistės gal net labiau neatplėšiau akių, nei nuo Corgano. Visiška gazelė, kuri teigė koncerto metu, kad yra 50 / 50 Italė. Iš kart tapo aišku š kur tas grožis. Kai tuo tarpu bandos lyderis prisipažino, kad yra 1 / 4 Itališko kraujo. Apskritai kalbant grupė ne tik sugrojo fantastiškiausią beveik 3 valandų koncertą, bet ir draugiškai bei šiltai bendravo su susirinkusiais.

Ant bilieto buvo parašyta, kad „Moliūgus“ apšildys „Mark Lenegan Band“. Bet štai ir (siur)prizas – ant pjedestalo pasirodė dar ir papildoma grupė, brods iš Kalifornijos kiek pamenu, pasivadinę „Beware of Darkness“.  Gitaristas / vokalistas, bugnioras ir bosistas – trys nariai. Pasirodymą vaikiai atkalė indie rock stiliumi. Su dideliu kiekiu energijos bei užsivedimu.

Smashing Pumpkins-8

Antri buvo minėti „Mark Lenegan Band“. Va, čia jau kitas lygis. Labai patiko grupė, nors matėsi, kad vokalistas aiškiai užsiparinęs. O užsiparinęs dėl to, nes ko gero groja TIK kaip apšildantysis, o ne headlineris. Bet nepaisant to, išstojimas ant scenos buvo iš ties stiprus ir nors prieš koncertą jų nebuvau nei girdėjęs nei klausęs – sukontempliavau apšildymą.

„The f*cking Smashing Pumpkins“ klausiate? „It was very emotional show“ – po 2 encore’u sakė grupės frontmenas. Ir kitaip neapibūdinsi. Buvau per tris metrus nuo scenos, laimei moshingo kažkaip pavyko išvengt, nes buvau su foto kamera, kuri beje nors ir profesionali, bet apsauga leido prasinešt be jokių parkių. Buvo ir naujausių dainų ir dainų per kurias tryniau foto (nes 36 gigų korta nelauktai pasidarė full) ir kaip ir galima buvo tikėtis buvo senų, gerų,  kultinių ir visiems iki skausmo žinomų dainų. Bei trys koveriai, kurie buvo ant tiek nurauti, kad prakatiškai galėjai pvz nusiplėšti maikę ir visiem parodydi savo nusvilusią nugarą, bet apie tai vėliau.

„Quasar“ ir „Panapotion“ – vienos čiotkiauių SP dainų iš jų paskutinio albumo „Oceania“ atidarė koncertą. Tada sekė neitin sėkmingo „Zeitgeist“ – gabalas „Starz“ iš jo. Tada duoklė pagaliau ouldskului„Rocket“ ir galiausiai pirmas iš trijų kultinių sugrotų koverių – David Bowie „Space Oddity“. Na ir po gabalo „X.Y.Z.“ PRASIDĖJO… „Disarm“, „Tonite Reprise“, „Tonight Tonight„… Butelka vandens jau išgerta, o koncas pasiekė gal tik ketvirtadalį, t.y. apie 40 min iš beveik 3 valandų (visas renginys trūko 5 valandas, jaučiat?).

Smashing Pumpkins-18

Bliamba myliu Italus. Jie ne tik gamina patį skaniausią maistą pasaulyje, ne tik yra Ferrari tėvynė, ne tik fantastiškai želiuojasi savo juodas garbanas, bet ir yra visisški muzikos gurmanai. Nebuvau nei vienam koncerte, kuriame būtų buvęs kažkoks apsišikėliškas vėpsojimas ar sėdėjimas ir žabalas žiūrėjimas. Tiek „Atoms For Peace“, tiek Lee Scratch Perry, tiek „Depeche Mode“, tiek šiame aprašomajame koncerte liaudis buvo puiki, geranoriška, nieks niekad nesiparino, kad kažką kažkam užstoji, kad per daug rėkauki (ką dariau) ar taškaisi (ką irgi dariau). Taigi visiški komplimentai, tad, sakau, atleidžiam tam pizdukui Materazzi, nes Italai yra great!

Patys „Moliūgai“ – daug bendraujantys, įsijautę ir gražūs. Billy Corganas pastoviai laidė visokius bajerius, ko pasėkoje pats iš savęs tyčiojosi sakydamas „when the hell he will stop talking and starts to sing?!“ Apie garsą kaip ir neturiu nusiskundimų, nes po koncerto ausys nespengė, o tai jau yra gero garso rodiklis. Nustebo, kad buvo ne tik apšvietimas, bet ir vizualkės, kas tik dar labiau įtraukė į šou, kuris ir taip buvo wow wow.

Toliau iš ouldskulinių dainų buvo atidirbtos kultinis „Ava Adore“, kurio video štai galit pamatyt. Atkreipkit dėmesį kaip visi šypsosi. Tada ėjo „Bullet With Butterfly Wings“, „Today“, „Zero“, nerealioji „Stand inside Your Love“ ir štai koncertas baigėsi. Pagrindinis. Encore’as buvo atgriežtas  su „I Am One“, „Siva“ ir tada visiškas orgazmas – „Pink Foyd“ koveris „Breath“. Bliamba, verkiau, nu. Galiausiai pirmas bisas buvo sukaltas su senu geru „Rhinoceros“.

Smashing Pumpkins-39

Antram bise, jei tai būtų ne Kultūrnamis – nusikeikčiau. Nes kaip sakiau buvo trys koveriai ir paskutinis iš jų – nepatikėsit – „Led Zeppelin“ „Immigrant Song“. Reikia komentarų? I guess not! Galiausiai šou baigėsi su „Cherub Rock“. Visiška jėga, nors jėgų taškymuisi jau senai nebebuvo. 25 dainos – tiek atidirbo „Smashingai“ Italijoje, Romoje, hipodrome „delle Capannelle“. Bliamba, kaip džiaugiuosi, kad išsipildė ši viena iš mano svajonių. Bet, kad taip bus gerai, KAD TAIP BUS GERAI – nesitikėjau.

Ava Adore.

2 Komentarai apie “The Smashing Pumpkins @ Rock in Roma: lūkesčiai viršyti iki galaktikos pakraščio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *