Trentemøller Vilniuje: pyktis šokių aikštelėje

Visiškai neplanavau apsilankyti Trentemøller koncerte. Ne dėl to, kad nemėgstu šokių muzikos ar pan., bet dėl to, kad tiesiog neatrodė jie man niekad aktualūs. Kažkaip pastaruoju metu mane traukia labiau ant lyrikos arba metalo… Tačiau, tačiau. Užteko išgirsti ne tyčiomis „Live in Copenhagen“ ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. REIKIA pasakiau penktadienį ir štai sekmadienį aš Teatro Arenoje klausau „First Hate“. Apšildantįjį duetą, kurie kaip ir Møller yra panašiuose žuvies taukuose mirkę, ta prasme kilę iš Danijos, Kopenhagos ir kuriems teko garbė įvedinėti susirinkusius į šokio tranzą.

Ir „taškė(si)“ jie ne sveikai. Nors pranešime spaudai pristatinėjami jie buvo skambiu lozungu (sparčiai populiarėjantys naujos kartos blekeriai), bet tokį nykų apšildymą iš per pastaruosius metus lankytų koncertų regėjau gal tik per „Rammstein“, kuriuos apšildė gotavi (arba gatovi) metalistai „Deathstars“. Kaip sykis tiek pas vienus, tiek pas kitus reikalą itin gadino vokalas. Dar muzika gal ir baika būtų, na, bet vos užbaubdavo tas liūdnasis Liūto Karaliaus tembro gaudimas – nupurtydavo mane praktiškai taip pat kaip hienas išgirstas vardas „Mufasa“.

Trentemoller-23

Viena kas patiko visame vakare, ypač kaip sekmadieniui – jokio vėlavimo. „First Hate“ pradėjo lygiai aštuntą, Trentemøller – lygiai devintą. O kai pradėjo vakaro kaltininkai… Vaje. Na, pirmas keturias dainas – fotkinau, tai ir koncerto beveik ne atsimenu. Bet po to, kaip žurnalisto privilegijas gaunantis – sėdau į VIP ložę koja ant kojos ir itin jaukiai sulinksėjau visą šou. Šokti – netraukė, išstovėjęs – nebūčiau, o rami sėdima poza suveikė pats tas kaip veteranui.

Be galo trankus, masyviai energingas, šokliai subtilus, sportiškai melodingas – tokios asociacijos tarsi žirniai byra iš širdies prisimenant koncertą. Ant scenos muzikavo viso net 6 žmonės (š jų visų – net trys gitaros!). Plius gyvi mušamieji, sintezatoriai, klavišiniai, bosas, metalofonas, įvairios perkusijos – vaje – čia tik aikčiok ir spėk susekt (o kas ką grajina praktiškai neina buvo sugaudyt kai tiek visko daug). „Kur nėr gitarų ten ne muzika…“ – žinom posakį, o kur moteris su gitara tai jau ir visa erotika gaunasi, tiesa? Dviguba, nes viso jų buvo net dvi, be ko jos dar įdainavo vokalines partijas ir be to itin simpatiškai atrodė.

Trentemoller-40

Pasirodymas truko kiek ir buvo nurodyta – pusantros valandos su vienu trijų gabalų pakartojimu. Kokios ir kada dainos buvo atliekamos nė žalio supratimo neturiu, bet bendras įspūdis nuteikė kaip kokia Nesakyk Mamai diskoteka senais laikais Gravityje. Tik be alkoholio ir traleliuškų. Be to, kad susirinkusieji nuolat buvo užtampomi į nesveiko byto sūkurį, dar ir keletą medliakų susuokė romatiškai Trentemøller panos. O kai užgrojo paskutinį gabalą iki biso „Moan“ – net ir aš galvą pamečiau, mat tai vienintelis Møller šmotas kurį prieš koncertą buvau įsidėmėjęs.

Tad koncertas, kaip tikiuosi susidarėte įspūdį, buvo trankus, šoklus, sportiškas ir visoks kitoks geras. Dar beje buvo ir scenografijos piruetai – kaip aš pavadinau – būčiai su besirangančiais unguriais viduje. Šviesos gana vidutiniškos (ypač kai prisimenu paskutinį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioj su Cuushe ir a-u-s), garsas – kaip ir be didesnių priekaištų (sėdimose vietose). Nežinau ar tai top-10 pasirodymas visuose 2014 metuose, bet faktas, kad sekmadienio vakaras buvo praleistas visiškai kitaip nei visada. Trankiai ir skambiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *