„Tricky“ Vilniuje: jokios pompastikos tik tyras santykis su kūryba

„Tricky“ (Adrianas Thawsas) vardas yra žinomas ne tik užkietėjusiems trip hopo fanatams, bet ir tokiems žanro profanams kaip aš. Vieniems jis – neginčijama muzikinė ikona, kitiems – neprognozuojamo charakterio keistuolis. Tačiau būtent toks kontraversiškas ir neprognozuojamas hipnotizuojančios muzikos kūrėjas sutraukė gausų būrį klausytojų į „Loftą“. Visos prieš koncertą sklidusios kalbos apie vangiai perkamus bilietus atrodo buvo gerokai perdėtos.

12710998_956072437821801_6248286891151754683_o

Vakarą pradėjo „Fusedmarc“. Iki išganingojo penktadienio vienintelis mano sąlytis su šia trijule tebuvo Youtube matytas jų pasirodymas LRT Opus Ore, nuo kurio praėjo daugiau nei trys metai. Viduje blaškėsi smalsusis kirminėlis ieškodamas atsakymo į klausimą „kaip čia šįvakar Fusedmarc‘ai atrodys?“. O atrodė super! Vargu ar buvo galima rasti ką geresnio „Tricky“ apšildymui jei ne šią, kreivą elektroniką atliekančią, trijulę. Labai jau užtikrintai ir stipriai sukaltas pasirodymas. Vienintelis dalykas priversdavęs trumpam atitraukti akis nuo scenos – ant gretimos sienos in memorian Davidui Bowie demonstruojamos fotografijos. Gražus gestas prisimenant šį muzikantą! O „Tricky“ turėjo suklusti matydamas ką scenoje išdarinėja Vilniečių trijulė.

Ir štai scenoje bristolio soundo kalvis „Tricky“ su savo kompanionais, t.y. gitaristu ir būgnininku. Dairausi, bet niekur nematau vokalistės. Vis dar viliuosi, kad tuoj iš užkulisių į sceną išbėgs kokia nors saldžiabalsė, bet veltui. Pasirodo šįkart turuojama be moteriškos palydos. Gaila, nes moteriškas vokalas svarbi detalė „Tricky“ muzikoje ir tenka pripažinti, kad tai galėjo šį pasirodymą padaryti kur kas įstabesnį.

12697083_956073194488392_4313997767785412050_o

Pasirodymo pradžia, kuomet grojant „I‘m not going“ iš naujojo opuso ir skambant įrašytam moteriškam vokalui ant kurio viršaus šnabždėti bandė „Tricky“ atrodė švelniai tariant silpnai. Situacija primenanti klasikinius vestuvių muzikantus, kur paleidžia per sintezatorių beatą, o po to apsimeta, kad su klavišais lyg koks Herbie Hancockas varo. Žodžiu, nerimo amplitudė šokteli aukštyn, o galvoje rezgasi mintis, kad gal geriau būčiau namie kompakto klausęs.

Bet velniai griebtų, po kelių akimirkų viskas taip užvilko, kad beliko tik mėgautis tuo vaibui sklindančiu nuo scenos ir tvyrančiu „Lofto“ ore. Tiesiog nepakartojama, kaip lėtai po scena slankiojantis ir nuolat tampantis savo marškinėlius „Tricky“ ima staiga siautėti pasiėmęs net du mikrofonų stovus, kurie atrodė, kad nesulauks vakaro pabaigos, kaip mistiškai skambantys šnabždesiai virsta šūksniais, ir kaip kūrinys po kūrinio neri vis gilyn į visą tai. Tėra vienas žodis tam apibūdinti – mistika.

12694680_956072971155081_1551631090776370018_o

Lengvas šokas apėmė kai praėjus gal 45 minutėms „Tricky“ su kolegomis atsisveikino ir dingo iš scenos. Ir tai viskas!? Tikrai dar nesinorėjo nukabinus liūlį sliūkinti link išėjimo. Laimei užtrukusi pauzė buvo vainikuota kolektyvo grįžimu į sceną. Solidus bisas, iš kurio labiausiai įsiminė gerokai nei albume ištęstas autobiografinis „Boy“, užbaigė šį keistą vakarą.

Be abejonės bus besipiktinančiu, kad skambėjo per mažai senesnės kūrybos kūrinių, kad Adrianas neretai stovėjo atsukęs nugarą publikai ar kad nebuvo moteriško vokalo, tačiau viską nustelbė paties „Tricky“ nuoširdumas sau ir klausytojams. Nebuvo jokių gražbylysčių publikos atžvilgiu tik keletas padėkos pareiškimų. Nebuvo jokios pompastikos tik tyras santykis su kūryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *