„Tundra’12“: kasiakų medžiotojai, gyvas tranzas, Bong-Ra metalas, šinšilinimas ir namučiai šeštadieniui

2012.07.05, 20:36 „Ei, kur tavęs atvažiuoti?“ – piktavališką stalkinimą feisbuke nutraukia redaktorius skambučiu. Man ir namuose gerai, bindzinėju sau prieš rytojų, filmus žiūriu. Matyt ne ten pataikei. „Pieniau, Tundra šiandien“ – išpyškina man naujieną, tad taip vos nepražiopsojau rimčiausio Aukštaitijos reivo TUNDRA‘12 traukinio.

Vadinamąjį Duburį pasiekėm lygiai vidurnaktį, tolumoje blyksint amalams – vieniems tai foto blykstės, kitiems flashbackai, tretiems – žaibai.  Romantiškame paveiksle vilkais kaukė milžiniškas būrys žmogėnų, norinčių patekti į festivalio teritoriją. Ramiai praėjom patikros punktus ir pateisindami asocialių niekšų vardą, susiradom toliausiai nuo scenų nutolusį salos kampą. Ten pasistatėm palapinę ir traukėm reivint.

Jau kurį laiką sklinda kalbos, kad „Tundra“ patapo tupikų festivaliu. O visgi yra tiesos šiuose žodžiuose, nes kur jiems dar dėtis? Vieni hipsterių ar banglų festivaliai: „nėr ku važot, Kubilios išwogo viskū“. O čia ir muzikytė narmali, ir pasišokt gali, ir su zdarova chebra ežeriuke pasimaudyt, mergikių pakirkint. Susiveiki markę, kerti ir kanalina. Desperatiškai, oi desperatiškai ieškojo šioji publika stuff‘o. Prisėdi, atsiverti Tundros programą – žiūrėk jau pristato gražuolis – „ė, gal kasiaką sukat?“ Bet aš visai jų neteisiu – svarbiausia draugiški ir be pykčių.

Sinoptikų prognozės per „Tundros“ dienas nieko gero nežadėjo. Bet vietoje vėtrų bei audrų reiveriai buvo grūdinami žudančia saulės kaitra. Didžioji dalis liaudies antrajai festivalio nakčiai nusidažė tamsoje švytinčiu raudoniu. Retas tikėjosi tokių šposų, todėl prašyk neprašęs kremo nuo saulės – retas kaimynas tokį turėjo.

Ežeras – puiki atgaiva. Tačiau ir ten saulutės spinduliai tave pasieks, čirškins. Vienintelė vieta, kur galėjai pabėgti nuo pavojingos kaitros, buvo chillo scenos eglynas. Šokai po voratinkliu, palapinėje tvoskia it pragare, o tranzo Hipnas jau merkia akis? Ateik pas mus, ateik į chillo eglyną! Ir traukė reiveriai ten ne tuntais, o šimtais, kad atgultų užtarnauto poilsio. Atsineši miegmaišį, įsisuki ir miegi. Kur dairais – jaukiai tokių miegapelių nuklotos samanos. Nemiegojai eglyne – nebuvai „Tundroje“. Raitais sau ir šinšilini.

Pradžioje gal ir nieko toks šinšilinimas, nieko neveikimas. Bet antrą dieną jau pradeda kaip reikalas įkyrėt. Norisi kokios įdomesnės veiklos, pasiklausyti kokios paskaitos. Dar penktadienio vidurdienį nuėjau į informacinį centrą paklausti, kaip gi  yra su visais workšopais ir kitomis veiklomis. Gavau atsakymą, jog programa dar nesudaryta, bet kažkur bus masažo pamokos. Aha, dar galėjai užsiimti origami paslapčių įvaldymu, išsiburti pas apuoką, sudalyvauti juostų pynimo ir aksesuarų gamybos užsiėmimuose. Dar buvo tradicinė yoga. Skurdokai sakyčiau – plius minus viskas išbandyta anksčiau. Mielai būčiau pasiklausęs kokio pranešimo apie Aukštaitijos nacionalinio parko paukščius (ar virš salos tikrai galėjo sklandyti erelis žuvininkas?) ar tranzeformerių judėjimo ištakas Lietuvoje (va, čia būt buvę įdomu). Neradau ir pernai išgirto ayurvedinio miestuko. Suku prie to, jog nebuvo ką veikti, ką daryti su itin lėtai slenkančiomis sekundėmis iki pirmųjų garsų scenose. Ir tai žudė.

Scenų buvo visos 4-rios: chill‘o eglynas, bass betmenas, techno voras ir psytranzo spalvynas. Kalbant apie pastarąją, labai smagu, jog ketvirtadienio vakarą į vėlesnį laiką buvo nukeltas El Rostro De La Medusa pasirodymas. Ispanų trio kaip niekas kitas, groję psy trance scenoje, buvo verti pastabos Live šalia savo pavadinimo.  Įsivaizduokite: vienas ispanas valdo mac‘ą ir sintezatorių, antras bumbsi su bosine gitara, o trečias siaučia su džidžeradu ir dambreliu. Taip šioji šauni trijulė ir tapė elfų karaliaus valdų peizažus, primindami klasikinio PC žaidimo „Hocus Pocus“ soundtrack‘ą. Itin nuotaikingas kolektyvas. Ypač šaunu, jog pažintis su šiuo ansambliu tuo nesibaigė. Sugrojo jie savo programą dar ir penktadienio dieną, chill scenoje.

Techno karalystėje kapota stipriai. Senokai bebuvau girdėjęs schranzą, tad per Casual Violence pasirodymą mėgavaus kiekvienu kūjo smūgiu. Viršuje tamsoje piktai šypsojosi patsai Voras. Anot vieno savanorio, geležinį voratinklių audėją  ant scenos užkelti pakako 7 pacanų. Sunku patikėti. Šioje vietoje smarkius smūgius šeštadienio pavakarę pakeitė sutartinės.

Betmeno scena buvo pati smagiausia. Dar ketvirtadienį sunkiu arklu vagojo Brokenchord ir Kryptic Minds. Tačiau didžiausios linksmybės įsisuko penktadienį, kai  per patį vidurnaktį scenon žengė Bong-Ra. Jo, pavarė žmogus. 2 valandos Slayer prisotinto hardcore’o ir pikto drumo. Va, čia tai evil, čia tai darkside. Kaip dabar pamenu „Satta‘11“ ir dėl The Gaslamp Killer alpusius hipsterius: „oi piktuolis, oi kaip sunkiai“. Draugai mano, toji dujinė lempa palyginus su Bong-Ra – kūdikėlis Jėzus. Redaktorius bandė inicijuoti rimtą pogo, tačiau neprisidėjau – buvau basas. Tikrai bijojau, kad nuo pasirodymo sužvėrėjusi liaudis negyvai užtryps ir taip skaudamą pėdą. Kulminaciniu pasirodymo momentu tapo Black Sabbath „War pigs“ mush up‘as su dievai žino kuo: Ozis, pasiutpolkė, vėl Ozis, vėl pasiutpolkė. Super.

Bong-Ra pasirodymas buvo vienas iš tų, po kurių supranti, jog geriau jau nebebus. Tad nusprendžiau daugiau nesikankinti, nelakstyti tarp scenų ir nuėjau ankstyvo kelių valandų pogulio. Žadėjau keltis 6 valandą ryto ir su miegmaišiu traukti į chill eglyną palaikyti klano – Audriaus Ramuvos ir kartu užgriebti S13 seto pabaigą. Pastarasis taip ir nepasirodė, o Ramuva pasitelkęs Oro!oro! ir Girnų Giesmes labai greitai vėl užliūliavo.

Eglyne pamiegojau, ką norėjau, tą ausimis pakaštavojau ir be jokio gailesčio, šeštadienio vakarą, pajudėjau Vilniaus kryptimi. O Kormoralas mato –  daugiau į jokį festivalį be knygos. Štai ko išmokė TUNDRA’12.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *