Velnio Akmuo 2013: gero metalo piknikas

Mikruškėje susispaudus it silkės statinėje ir salone kylant bobučių nerimui, kad keleiviai bus išlaipinami, – perpildytomis vežėčiomis susidomėjo policija, – taip linksmai ir įspūdingai prasidėjo kelionė į Vorutos kraštą, į Velnio akmenį. Rankoje tvirčiau sugniaužiau maišelį su 4 Guinness‘o skardinėmis, mano raktu į festivalį, kurio teko griebtis dėl pasibaisėtinos redaktoriaus niekšybės išlėkti Italijon ir tenais atsitverti tylos siena: mano autobuso bilietas pirktas dar kasoje, policija manęs neišlaipins, tad reikia pasiruošti kovai dėl komforto, o aukso vertės alutį apsaugot nuo aštrių močiučių alkūnių.

Taip jau klostėsi mano tykus gyvenimas lig šiolei, kad į jau penktąjį Velnio akmenį vykau viso labo pirmą kartą. Dar kartais ašara nurieda prisiminus, kad 2010-ais MAYHEM buvo praleisti dėl išleistuvių. Ir taip kiekvienais metais vis kas išpuldavo. Tačiau šiemet, garbusis skaitytojau, sau tvirtai pasižadėjau – kad ir kaip būtų, kas benutiktų, bet į festą įžengsim, įroposim.

Festivalio erdvė itin maža, iš visų pakampių sulėkusiems juodvarnių pulkams lizdus sukti tenka ypač suspaustame kempinge – nieko panašaus į dažną didesnį Lietuvos festivalį, kur pasistačius palapinę dar gali atsiriekti kelis arus aplink. Ir nieko panašaus į tą vos ne privalomą ežerą bei sunkiai aprėpiamas erdves po dangaus žydrine. Akmuo yra įsikūręs Šventosios slėnyje ir šalia jos plytinčioje pievoje, vaikščiodamas tarp dviejų scenų, nutolusias per kelias minutes, žvilgsniu gali aprėpti visas festivalio perimetrą juosiančias tvoras. Siauriausia vieta, einant nuo pagrindinės scenos link kempingo, siekia tik kokius 5 metrus. Galiausiai viską vainikuoja faktas, kad šalia plyti patys Anykščiai.

bobule

Todėl Velnio akmuo man pasirodė it kokia juodoji Satta. Kaip jos hipsteriai užplūsta Šventąją, taip ir juodoji Akmens liaudis užtvindė Puntuko miestelio gatves, parduotuves ir knaipes, neaplenkė aukščiausios Lietuvos bažnyčios. Žodžiu sujuodavo metalo liaudies nugultos Anykščių pievos. Jei ne oras, rodos, dalis festivalininkų net ir negrįžtų atgalios į festivalio teritoriją slėptis nuo lietaus, būtų pasitenkinę žolyte (nesupraskite klaidingai) ar mašinos bagažine parkinge.

Minėtą pajūrio festivalį Velnio Akmuo primena ir savo auditorija. Mažiau rimtesnių ponių ir ponų nei, tarkim, Žaibuose, o daug daugiau jaunimo, kuris atvažiuoja dėl to, kad „jėga“ ir „draugai sakė, ten fainai viskas, tūsas vyksta“. Gerokai daugiau sėdmaišius okupavusių stileivų, freakų ir tų mįslingai nepriekaištingai po 2 festivalio parų atrodančių gočių. Net lėkštę, savo akimis mačiau, parkinge svaidė, Xbox pultelius maigė ir Bruce Lee ikonas garbino metalistai. Dabartistinėšinšilinlabiaurokenrolinė – tokia pasirodė man festivalio dvasia.

Rokenrolą labiausiai prilaikė vadinamoji Rytų scena, iš kur daugiausiai liejosi roko garsai. Tik pirmąjį festivalio, ketvirtadienio, vakarą joje dominavo metalas, kurio vėliavą ryžtingai nešė iš DERELICTION pelenų pakilusi grupė NYKSTA. Šalto ir dinamiško blekiuko vilniečiai skėlė itin stipriai, o smagiausia, kad dažnai iš kolonėlių ausis pasiekdavo itin mėgstamas atmosferinis juodmetalis.

gitaros

Tačiau tikrieji smagumai rytuose sprogo penktadienį, o to kaltininkai yra vokietukai. Lauktieji SAMSARA BLUES EXPERIMENT mindė pedalus ir grajino labai gerai, bet paliko šiokį tokį kartėlį, nes gali chebra geriau. Stato akmenį ant akmens, gimdo, gimdo, bet kulminacijos kaip nėra, taip nėra. Ir taip kone visose dainose. Na niekaip nesugebėjo to aukščiausio taško pasiekti, visiškai ištaškyti. Onanizmas dėl onanizmo kažikoks, nesiekiant orgazmo. Gera, bet galiausiai pasijunti apvogtas.

O štai kiti vokiečiai KADAVAR, iš kurių nesitikėta nieko, išnešė viską už kalnų kalnelių. Absoliutūs Velnio akmens karaliai ir sosto šeimininkai. Šitam vokiečių power trio esu dėkingas už tai, kad sugebėjo sukurti tą aurą, kokią įsivaizduoji kalbėdamas apie auksinius roko laikus, kai grojo Hendrixas, Zeppelinai, Stones‘ai, Creamai. Scenos priekyje pastatytas būgnininkas, gitara, bosas ir daug daug energijos, riebumo, masės, gerų vibracijų. Atsiduodi ritmui ir leki toli toli. Visiškai, totaliai, žiauriai ir nesveikai ištaškė. Atgailaukit tie, kas praleidot šį pasirodymą.

Vakarų scenoje veiksmas prasidėjo penktadienį. KOLDBRANN skėlė visai smagaus black‘n‘rollo; po ilgos petraukos barabanus daužė, gitaras maigė ir ant scenos kriokė ARGHARUS. Tik „Pašauktas delčios“ nesugrojo, velniai. Visgi vakarą vainikuot turėjo SHINING.

Ausis pasiekę gandai apie 2 kibirus kraujo, programos pranešėjo įspėjimai, kad tėvai uždengtų vaikams akis, skaitytojau, kritiškam jaunuoliui suponavo tik vieną mintį – skandalo esmė bus tokia, kad SHINING nesukels jokio skandalo. Naujais nariais pasipuošusi grupė programą sugrojo itin tvarkingai, buvo daug soliakų, o Niklas nuolat primindavo žiūrovams, kad šie regi kiečiausią grupę, o ne kokius nevykėlius iš myspace. Visgi tai buvo tik laužas, bet ne viską šluojantis gaisras, lyginant su jų pasirodymu Vilniuje gūdžiais 2009 m., po kurio daugelis tikėjosi iš grupės ne ką mažiau tamsaus spektaklio.

liaudis

Šeštadienio popietę dievai nepagailėjo vandens ir, man baisiai gėda, slėpiausi palapinėje, kas yra visai ne tru. Sako LA CHUDRA itin smagiai tvojo, o žmonės siautė balose. Na, bent galiu pasigirti, kad nepraleidau jau legendomis apipinto MC GROWL konkurso, kurio tikslas yra išsiaiškint rimčiausios gerklos savininką tarp žiūrovų. Susirinkusi paspoksoti liaudis tapo liudininkais to, kai šeimos, fortūnos ir draugų mafijos palaikomas Jonas K. pasiekė finalą, tačiau liaudies teisingumas galiausiai triumfavo, Temidė tarė nuosprendį ir konkursą pelnytai laimėjo kitas Jonas.

Vakarų ir Rytų scenų derbyje rezultatą bandė lyginti šeštadienio vakaro Vakarų scenos žvaigždės iš vakarų – ENSLAVED. Ką apie šituos norvegus dar pasakyt galima? Kartelę laiko aukštai, senomis dainomis, deja, nepiktnaudžiauja, „Isa“ ar „As fire swept clean the Earth“ vis dar daro stebuklus.

Ech, kalbėti būtų galima dar ir dar. Nepaminėta dar daug grupių, naktinis kinas su „80‘s Rated R“ filmų treileriais, geriausia vieta pavalgyti Norfoje, maudynės Šventojoje, alučiai ir kiti skysčiai, bet kad retas dar skaitys ir retas iki čia išvis dar skaitė. Išvados tokios: na, tikrai smagus festivalis tas Velnio akmuo. Maža erdvė, didelis tempas – neužsišaudysi varnų, viskas čia pat. Muzikiniu atžvilgiu užspardė Žaibus į vienus vartus.

Velniau, dar sugrįšim!

Foto: Gediminas Bartuska.

1 Komentaras apie “Velnio Akmuo 2013: gero metalo piknikas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *