„Vilnius Jazz 2015“: nepavaldus laikui

Kuo toliau, tuo dažniau tenka pastebėti, kad Vilnius Rytų Europos kontekste išsiskiria itin stipria šiems laikams džiazo kultūra. Ir ne tik jis. Taip taip, perskaitėte teisingai. Ne rokas ar elektronika, o būtent džiazo kultūra yra tas fenomenalus reiškinys, kuriam nepavaldus laikas. Pažvelkime, kad ir į Vilnių – turime „ECM records“ atstovus Rudninkų knygyną, džiazo propaguotojus pasivadinusiu legendos Thelonious Monko vardu. Tuo pačiu pastarieji glaudžia ir mažai kam žinomą „No Bussiness Records“ leiblą. Panašu, kad ir su festivaliais ne taip ir liūdna – vos mėnesis skiria nuo rudenį vykstančių „Vilnius Mama Jazz“ bei „Vilnius Jazz“ festivalių. Pastarajame šį kartą lankėsi ir Kultūrnamio komanda.

Vyresnioji karta, kuri prisimena paslapčiomis klausytas Willio Conoverio laidas, be džiazo negali. Džiazo ištakos Lietuvoje siekia 1980 metus, kuomet dar Brežnevo chuntai tvirtai laikantis valdžios svertų buvo leista rengti Birštono džiazo festivalį. Po septynerių metų debiutavo ir panašu, jog iki šiol tvirtai laikosi „Vilnius Jazz“ festivalis. Pirmtakų pramintais takais vėliau pasekė šiandien savo vietos nerandantis„Kaunas Jazz“, o jau praėjusioje dekadoje debiutavo ir „Vilnius Mama Jazz“. „Vilnius Jazz“ šiemet vyko dvidešimt aštuntąjį kartą. Pavydėtinas nuoseklumas, kurio pagrindiniu saugotoju tapo festivalio siela Antanas Gustys. Yra ko pasimokyti.

12038764_903229206439458_5130923975145357441_o

Šiemet klausytojai į festivalio renginius būrėsi net penkias dienas. Festivalis startavo gana neįprastoje vietoje – Rudninkų knygyne. Negausiam ratui ištikimiausių gerbėjų vienas ryškiausių festivalio akcentų Dominique Pifarely betarpiškoje aplinkoje surengė eksliuzyvinį pasirodymą, kurio išgirsti, déjà, neteko. Buvusieji negailėjo epitetų.O aš savo ruožtu debiuto festivalyje turėjau laukti iki penktadienio.

Savaitgalio pradžia ir asmeninis festivalio startas buvo nevienalytis ir įvairus. Vakarą pradėjo baltiškas Tree Stones Quartet. Iš trijų Baltijos valstybių susibūręs instrumentalistų kvartetas tapo puikia įžanga į vakaro programą. Nieko naujo, nieko per daug netikėto. Tik patikrintos variacijos ir ausį glostantys saksofono garsai. Po to sekęs multikultūrinis Reijseger-Fraanje-Sylla trio labiau priminė šiuo metu populiaraus world ir džiazo stilių samplaiką. Senegalietiški akcentai, netradicinių instrumentų pagalba kuriama visuma priminė savotišką meditacijos seansą.

Po trio pasirodymo sekė ryškiausios to vakaro žvaigždės ir mano jau minėto Dominique Pifarely bei jo kvarteto pasirodymas. Rizikuosiu būti nepopuliarus, tačiau pasirodymas didesnio įspūdžio nepaliko. Smuikas ir džiazo muzika man vis dar yra du nesuderinami dalykai. Kodėl? Nežinau. Tiesiog pasirodymui trūko aiškiau išreikšto solinio instrumento. Tačiau tai tik kukli mano nuomonė.

905580_903228666439512_1163157109672099122_o

Šeštadienis skirtasbuvo skirtas Martino Kücheno asmenybei ir trims jo projektams. Pirmasis – solo. Vienas scenoje instrumentalistas bandė instrumento galimybes išgaudamas nedarnius garsus būdingus free jazz stilistikai. Kitaip tariant, muzika absoliutiems džiazo gurmanams. Antrasis projektas pasipildė vietine legenda Arkadijumi Gotesmanu ir mūsų kaimynu,  lenku Marku Tockaru.

Trio užduotis, kurią turbūt iškėlė pats festivalio iniciatoriu, įgarsinti nebyliojo kino klasika tapusį ir pagal Arturo Conano Doylio romaną pastatytą „Dingusį pasaulį“. Free jazzo improvizacijos puikiai papildė vizualiąją pasirodymo dalį. Trijulei būtų neprošal pagalvoti apie albumo išleidimą ir tikiuosi, jog įrašas buvo padarytas jau festivalio metu. Šeštadienio pabaigai – gausiausias ir bene triukšmingiausias festivalio svečias – kolektyvas kintančiu pavadinimu. Šeštadienį tai vadinosi Angles 8. Dar vienas Martino Kücheno amplua. Tik šį kartą, priešingai nei solo pasirodymo metu, nebuvo jokios galimybės išgirsti koridoriuje bendraujančių asmenų pokalbių. Ausiai malonus ir pažįstamas chaosas. Ne kitaip.

Apie žymiausią festivalio vardą Billą Frisselą galima kalbėti daug arba galima nekalbėti visai. Džiazo gitaros olimpe atlikėjas puikuojasi jau daugybę metų. Daugybė projektų su šiuolaikinio džiazo virtuozais… Ką matėme Vilniuje? Billo programą styginiams. Aišku, pats tikėjausi kažko panašesnio į paskutinį maestro albumą „Guitar in the Space Age“, tačiau tai, ką išgirdau nenuvylė. Ramu, harmoningo, o vietomis išgaunamos natos priminė ir labiau į bliuzui tinkančius garsus. Nieko keisto. Teisus buvo Darius Užkuraitis sakydamas, kad šis projektas labiausiai nutolęs nuo džiazo specifikos.

11222164_903227933106252_4538069198809411348_o

Mano bendraamžių daugumai šis tekstas nėra aktualus. Džiazas ilgainiui užleido pozicijas kitiems, modernesniems, lengvesniems muzikos žanrams. Technologijų amžiuje sunku sugaudyti informaciją, kurį lekia per greitai. Tačiau vis dėlto smagu, jog į festivalį rinkosi ne tik vyresnioji karta, kas rodo, jog džiazo kultūra vis dar gyva ir kartų kaitą džiazo kultūra Lietuvoje išgyvena ne taip ir skausmingai.

Gera žinoti, jog toks festivalis gyvuoja, o dar geriau – kad vis dar sugeba pritraukti pilnas sales beveik visas festivalio dienas. Ir tai daro neieškodamas kompromisų siekiant pritraukti didesnį susidomėjimą. Judėjimas nesivadovaujant pop kultūros dėsniai ir yra tai, kas lemia ilgaamžiškumą. Taikymasis prie madų nėra kompromisas. Kompromisas ištikimai laikytis nusibrėžto kelio ir savo principų. To ir palinkėčiau festivaliui – išlaikyti savo tikrąjį veidą ir toliau skleisti tikrojo džiazo kultūrą Rytų Europos džiazo oazėje Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *