“VISA TA” Anykščiuose: kuomet nykštukas yra didysis gerasis milžinas

Turbūt puikiai žinote posakį „kada žmogus planuoja – Dievas juokiasi“. Liepos 22-24 savaitgalis buvo apsibrėžtas juodai su tikslu apsilankyti daug žadantį ir ambicingą debiutą – pirmąjį Lietuviškos industrial muzikos festivalį AREA. Tačiau prieš tai aš lankiausi su Grėte Positivuse… O ten kas vyko, net per išpažintį gėda būtų pasakoti. Tad, taip, kaip niekam kitam man reikėjo ramios po festivalinės reabilitacijos. Ir kaip niekur kitur ta reabilitacija man negalėjo praeiti sklandžiai, kaip tėvų fazendoje, kurią jie pasistatė prieš metus Anykščių miške (jei norite į svečius, PM).

Gi apie „VISA TA“ festivalį sužinojau galima sakyti lygiai savaitė prieš jam įvykstant, kai vienas iš renginio nenaudėlių headlinerių, pasidalino festivalio plakatu ant savo Feisbuko sienos. „Kad tave rūpužė apspjautų!” – iškošiau pamatęs margaspalvį atlikėjų sarašėlį. DRIEZHAS, Sala, Undan ir kiti interesni no-name’ai. Plius, Driezhas pasirodytų nebe šiaip, kaip solo atlikėjas, ką buvo įprasta matyt nuo praeitų metų Mėnesio Juodaragio, o dueto pavidalu, t.y. Kristijonas ir Ieva. Kaip rašė festuko rengėjai “specialiai VISA TAI”. Tad nebeliko nieko kito, kaip rasti ką deleguoti į AREA vietoj manęs ir štai aš esu prie Šventosios krantinės.

VISA TA-48

Šiltas oras, vaikiškas klegesys, nerūpestinga ramybė ir Šventosios upės giliąja žydruma plaukiantis Anykščių bažnyčios atšvaitų garlaivis. Pasineriu į visatos jaukumą tarytum kūdykis į naivų sapną ir leidžiu garsų, nuotaikų, spalvų upei tekėti sraunia, ramia vaga.

Pirmasis taikinys – “Pojūčių namas”. Savo laiku jame prakaitą liedavo pribuvėjos, ar paprastai tariant – tai buvę gimdymo namai. Aptriušusi, panaši į eilinę medinę kaimo trobelę, o jos viduje – krūvos instaliacijų, kurias puošė įvairios neoninės ar blausios šviesos, bei dūmai, dekoracijos ir kas be ko keisti garsai. Scena buvo įtupdyta šalia namo, o supo ją – įspūdingo stoto liepų medžiai. Organizatoriai pasirūpino daug kuo. Kad susišildyti sielą, buvo pakurta ugnis, vietomis išmėtyti šiaudiniai kubai, ant kurių būtų galima minkštai sėstelti, ant medžių pririšti hamakai, kurie labiausiai traukė klegančius vaikėzus, bei degančių žvakučių girliandos ir t.t ir pan.

VISA TA-8

„Miglaukas“ – apie 21:30 startavo pirmasis VISA TA koncertas. Post folk / World / Ambient-dub – tokį muzikinį kokteilį groja šis ansamblis. Viso ant scenos burkavo 5 muzikantai, o instrumentų panaudota… gal bent 10. Tiesą sakant dėl menko savo išprusimo, negaliu įvardinti jų pavadinimų, juoba, kad ne vienas, kaip man pasirodė, buvo tiesiog rankų darbo. Bet iš tų man žinomų, buvo tokie „tradiciniai“ kaip akustinė ir elektrinė gitaros, perkusijos, sitaras, dūdelė ir t.t. Merginos vokalas svaigino it gervės giesmė, o bendrai pasirodymas įjungė ramybės oazės jausmą. Po truputį sutemo.

„Undan“ tai etno / ambient trio, kuris papirko su lyg pirmu kūrniu. Dainose vyravo Lietuviškieji archajiniai leitmotyvai, tačiau ne iš tos serijos, kur dainuojamos Lietuvių Liaudies Dainos, bet savo žodžių tematika ar pagrindine mintimi. Ramios, meditavios, intravertiškai jaukios giesmės. Čia, beje, vyravo ir elektronikos lyrika, kurią papildė klavišinio instrumento ambient svaigumas, akustinės gitaros ramumas, bei „medinės fleitos“ hipnotika. Pasižadėjau sekti šią grupę, idant užtaikyti ant kitų jų koncertinio seanso. Magiška.

VISA TA-51

Galiausiai paskutinis vakaro akcentas, tai desertas – muzikinis projektas Driezhas. „Kristijono Lučinsko ir Ievos Astromskaitės duetas susijungia VISA TAI“ – taip buvo parašyta renginio FCB, tai buvo pagrindinė priežastis trūkšt plyš nepraleisti VISA TA‘os. Aš, kaip priklauso fanui, šou metu šūktelėjau jiems „Nepirmas ir ne paskutinis kartas, ane!“ Ieva man į tai atsakė, kad pirmas jau tikrai buvo (ar kažką panašaus). Koks stiprus pasirodymas! Taip buvau pasiilgęs jų dviejų ant vienos scenos.

Nemanau ar apsimoka vardinti koks gabalas po ko ir kokie buvo sugroti. Nes visi esminiai buvo, ta prasme – „didžiausių hitų popuri!“ Atmosfera pasirodymo buvo pasakiška. Kas šoko sėdėdami, kas stovėdami. Nors prie scenos bazavausi tik aš su viena mergina, kuri irgi dėl Driezho atvyko. Visi kiti kiek nedrąsiai buvo atokiai – gal norėjosi aniem jaukiai pasėdeti prie vis dar plazdanančios pakurtos ugnies. Dūmų vingiai raizgėsi aplink Ievos mikliai sukamus pirštus, o Kristijonas vaikė juos pusdamas tai birbynę, tai „ragą“, tai išgaudamas įvairiausius efektus.

VISA TA-85

Šeštadienį atsikėliau kokią 1-mą dienos ir maniau, kad nepamatysiu savo draugelių iš Utenos „Sala“ mistinio garso pasirodymo. Bet greit nusimaudžiau sėdžialkoj, susiruošiau šmutkes, pasikvėpinau ir… atėjau kai Aukštaitijos chaoso archangelai jau buvo pakūrę savo pragaro mašinas. Na ir ką, maniau, kad bus tylus ramus tatai pasisėdėjimas. Ne paslaptis, kad Audrius Šimkūnas (slapyvardis alas23), t.y. Salos tėvas yra pasinešęs į field-recordingą ir, maniau, kad bus koks minimalistinis hipnozės seansas. Bet kur tau, kad juos nelabasis! Dėjo anys ir drone‘o, ir dark ambiento, ir noizo!

Startas buvo itin įdomus. Nuo scenos iki pat buvusio gimdymo namų trobelės (t.y. „Pojūčių namų“) buvo pririštos virvės ant kurių buvo pritaisyti kontaktiniai mikrofonai. Alas23 ir, su gitara dažniausiai darbavesis, Kim Ha Sun per juos braukydami ar rankomis ar kažkokiais įnagiais išgaudavo makabrišką gaudesį. Jų fone pasigirsdavo apokalipsės pranašo šaukliai, dažni horroro filmų gūdintjai – krankliai ir jų kranksėjimas. Drone‘as, darkambientas – va čia tai magija vidurį baltos dienos! (kodėl jų pasirodymas ne kokią 23:00, o 14:00 man Audrius paaiškino, kad tą dien jam darbas – įgarsint jis turi Utenoje Giulijos koncertą).

VISA TA-112

Vėliau pasirodymas intensyvėjo. Pajungta buvo ritmika, o alas23 pasitelkdamas įvairiausią elektroniką – tiek rankų mostais valdomą, tiek stacionariais efektais išgaunamą – po truputį kėlė dramos kertelę vis aukštyn ir aukštyn. Smurfas stovėdamas jam po kairei buvo įvaldęs ne tik „Polivoksą“, bet ir, tarytum, Ivano rūsčiojo žvilgsnį, taip įvarydamas baugesį pro šalį ne tyčia užklydusiems Anykštėnams. Gi Kim Ha Sun noizą užtvirtindavo droniniais elektrinės gitaros akordais. Galiausiai Šventosios VISA TA slėnį užgožė visa griaunanti totalinio triukšmo ugiasienė ir… paukšt tyla. Kurtinantis spengimas ir paukščių čiulbesys viename. Pasirodymas baigtas ir aš su lygiai dar viena normaliai praklausiusia koncertą žiūrove, apdovanojome Aukštaičius aplodismentais. Šie mums dar ir po kompatką įteikė.

Ekspromtu… Ar iš serijos, best things in life are for free – taip galima įvardinti VISA TA vyksmą praeitą savaitgalį. Atradau du puikius groupsus, kuriuos dabar klausau. Driezho pasirodymas buvo totali nostalgijos magija. O „Sala“ – tarytum ta juodoji vyšnia ant deserto. Ir nors visi atlikėjai kažkuom kardinaliai buvo skirtingi, bet visi derėjo tarpusavy, nelyginant pavasariškai pražydę kaktusai tarp chrizantemų žiedų. Belieka tik viltis, kad VISA TA nebuvo vienkartinis sumanymas, nes ir kitąmet į Anykščius – tikrai vykčiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *