X-TG (ex-Throbbing Gristle) „Desertshore / The Final Report“: paskutinis pasispardymas ar dar vienas šedevras?

Peteris „Sleazy“ Christophersonas mirė – tokia žinia mus pasiekė prieš 2 metus, Lapkričio 25-tą dieną. Paskutinis mohikanas, galima netgi ir taip skambiai išsireikšti, paliko pasaulį be magijos, kurią skleidė savo, ko gero, nemaria ir mirtina muzika. Nebėra „Coil“ galutinai, nebėra ir industrial pionierių „Throbbing Gristle“. Tačiau iki mirties Sleazy visgi su kolegomis buvo keletui dienų užsidarę studijoje. Ir praėjus 2 metams po šio žmogaus mirties, anie dadėję savo indėlį išleido anapilin iškeliavusiam draugui tribute albumą pavadinimu „Desertshore / The Final Report“.

„Negaliu apsispręst – šedevras tai ar fiasco“ – dalinosi įspūdžiais po perklausos vienas mano draugelis melomanas iš pa Utenąs, kuris laisvą laiką leidžia Saloje. – „Gražiai tas Antony žinoma dainuoja, bet prie ko čia „Throbbing Gristle“? Plius brutalo nėr – na, nežinau.“ Tiesa sakant ta kombinacija, mane kaip baladžių, melodijos ir  delikatumo  garse mylėtoją būtent ir paskatino be išankstinių perklausų pirkti „X-TG“ albumą. Visiškai aklai. Ir ką gi gavau laukęs siuntinio bemaž mėnesį? (įrašą fanai graibstyte graibstė ir dar prieš oficialią prekybą, ir dar per pakartotines plokščių štampofkes)

Vinilus dėjau po adata eiliškumo tvarka, t.y. pirmąjį paleidau „Desertshore“, kuris yra reinterpretacija legendinio Nico albumo tuo pačiu pavadinimu, įrašyto net prieš 40 su virš metų, t.y. 1970-taisias. Ir LP pradedamas tikrai labai stipriai, ar kaip kitaip galima išsireikšti – koziriu, kuris niekad nepaveda – Antony vokaliniu benefisu. Trankvilizuoja, meditatyviai akis priverčia merk, svajomis skandina ir tik, ir sukėlinėja azartą, kad štai visgi šedevras yra tas „X-TG“ dvigubas LP. Nusišnekėjo tasai Salietis, bliamba, kad jį kur angelas.

Sekantis gabalas „Abscied“ trenkia rafinuotumu. Šį kart vokalinė partija buvo patikėta „Einstürzende Neubauten“ vedliui Blixa Bargeld, kuris savo aštriai sodraus ir tuo pačiu įsigeriančiu it aliejus į odą vokišku vokalu labai tinkama seka veda albumą. Aštrumas, įtaigumas ir savitumas – būtent tai ko reikia, kad „Desertshore“  klausytųsi su nuolatine dėmesio palaikymo tiesiąja ir eklektika, o ne vien nuobodžia melancholija.

Vėliau ją pratesia senas „Coilų“ numylėtinis (kurie jam net dainą parašė) – Marcas Almondas. Twinpyksiška, gūdu, tušti lapai knygoje. Atmosferą sustiprina styginių tipo garsai, ritmika vėl gi trankvilizuojanti, o Marko vokalas plaukia tankaus miško lėtai slenkančia upe. Stipru. O sekančiam gabalui prasidėjus – iš Saloje gyvenančio kolegos ištrūko keiksmų lavina. „Tu girdėjai šios dainos originalą? Ne? Bl*t, ta porno industrialė su**so visą dainą!“ Taip jis kalbejo apie „Afraid“ įdainavusią porno aktorę Sasha Grey. „Sleazy tikrai vartosi karste, nors kitavertus tam tikruose video, ji tikrai neblogai darbuojasi“.

peterchristopherson-7

Side B. Antroji pusė pasirodė daug silpnesnė nei Side A, tad nebevarginant jūsų ilga track-by-track analize – trumpai. Pirmu numeriu eina Cosey Fani Tutti įdainuota „All That is My Own“, kuri man tiesa sakant pasirodė dar silpnesnė nei ta porno aktorės „prapjauta“ dainuška. Sekantis gabalas vėl Blixa Bargeld vokietizmas, bet pats gabalas kažkoks nuobodus. Kaip klonas pirmojo, tik rodos, kad į aną buvo sudėtas visas parakas, šiam paliekant tik dūmelį. „Le Petit Chevalier“ – ant tiek nuobodus, kad net nepasidomiu kas tas Gaspar Noe. „My Only Child“ vėl gieda Cosey Fani Tutti – negi ir prieš 40 metų išlestas originalas toks nekabinantis, jei jau tokie profai jį taip visiškai neįdomiai suinterpretavo. Galiausiai pirma plokštė užbaigiama „Desertshores“ – neįstringančia trumpa abstrakcija.

Toks tas pirmas vinilas „Desertshore“.

Apie antrąjį „The Final Report“ kalbėsiu dar trumpiau (nagi, kad jūsų, mieli skaitytojai, feisbuko srauto nukankintų, nevarginčiau). Peteris Christophersonas visokiuose šaltinuiose įrašytas pirmu numeriu aka kūrybinis variklis (nėra tik su „TG“ susipykusio transseksualo Genesis„Psychic TV“). Ir kitaip nei banaliai čia nepradėsi – taip, kai klausai, albumas savo išgautais garsais, jų saskmbiais ar deriniais, sukaltas tikrai profesionaliai ir nepriekaištingai. Vietomis jis primena dark IDM, vietomis jis primena post-industrial (o gal new-wave industrial?), vietomis jis ambientinis.

xtg

Bet bėda ta… Tiksliau ji viena, paprasta ir viską pasakanti – darbas yra SOUL LESS. Ir totally. Galit tuo patikėt? Galit patikėt, kad Christophersonas, nors ir ne iki galo darbavęsis, galėjo pagamint tokį bent kažkuo nekabinantį darbą? Gali, pasirodo. Nors, ko gero, jo įtakos diskų kurybiniame procese buvo kur kas mažiau, nei tas faktas, kad jo pavardė įrašyta numeriu vienas (po Chris Carter ir Cossey Fani Tutti). Galop viskas pasidaro man aišku – vienas apžvalgininkas davė paaiškinimą tokiems kritikams kaip aš, kad tai paprasčiausiai nėra „Throbbing Gristle“, o šis albumas yra tiesiog dedikacija anapilin išėjusiam Draugui nuo kolegų Carter ir Cosey. Tada, ponai, pykt, atrodo kaip ir negalim?

Pats vinilas yra skaisčiai baltame įpakavime, o užrašai yra tokios tekstūros, kad vos galima įskaityt. Patys vinilai – juodi, juoduose vokuose – toks štai minimalistinis ir sterilus leidinys. Nežinau, nežinau ką aš su šiais blynais darysiu – pirkt iš manęs jų, ko gero, nelabai kas perpirks, bet jei taip nutiktų – pirmu taikymu geriau imsiu kokį „The Endless Not“ albumą iš Discogsų ir kokias 3 „Coilų“ plokštes. Klasika yra klasika, broliai ir seserys. Tai magija, tai išliekamoji vertė, tai įdomi patirtis viename. Ko deja nepasakysi apie X-TG „Desertshore / The Final Report“.

This is it.

2 Komentarai apie “X-TG (ex-Throbbing Gristle) „Desertshore / The Final Report“: paskutinis pasispardymas ar dar vienas šedevras?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *