Žiaurumas

Tegul kraujas liejasi laisvai. Pamenat tokio pat pavadinimo smagų Australietišką serialą? Jis bene geriausiai atspindi ką ir kaip mes mintame kiekvieną dieną. Vieniems šis maistas įprastas, treti įsitikinę, kad jį valgo vardan rūpesčio, dar kitiems tai tiesiog yra įdomu. Tačiau ar susimąstei kada skaitydamas straipsnį, žiūrėdamas televizorių, rašydamas kreivą komentarą vardan ko taip darai? Neabejoju, kad ne vienas tokį klausimą sau uždavė.

„Tragiška dviratininko avarija – šokiruojantis kraujo tyrimas“, „Vilniuje žmogų užmušęs vairuotojas spruko, ant kojų sukeltos gausios policijos pajėgos“, „Policija pusantrų metų „ieškojo“ dingusios moters, o palaikai aptikti jos namuose“ – visos tokios ir panašios antraštės eina kaip pagrindinės, nes kam gi įdomios geros naujienos, pasakys ne vienas „žurnalistas“. Kartą CNN įkūrėjas Tedas Turneris sakė, kad jei pasaulį ištiks pasaulio pabaiga – jie bus pirmieji, kurie tai transliuos per televizorių. Tiesiogiai.

Išjunk televizorių? Kur tau, juk „Kakadu“ rodo! Visų rūpestingų namų šeimininkių džiaugsmas apie apkalbas, viešas nelaimes, purvo drėbimą ir kitokį smegenis skystinantį dalyką. Laida „Prieš srovę“ rašo, kad dabar sulaukia daugybės dėkingų laiškų, nes „negandos pasitraukia“ po laidos. Tik įdomu kaip tai pasiekiama? Apie visokias saulės prošvaistes kaip „Akistata“, „Nuoga tiesa“, „Sąmokslo teorija“ ar „Farus“ – net plėstis neverta. Nes ir tai tėra tik lašas jūroje.

light-at-the-end-of-the-tunnel2

Kriminalinės kronikos seniau naujienose eidavęs kaip papildinys, dabar jau yra kaip atskira laida, o tokia pačia tema rašantys kai kurie portalai tam nuo šiol spalvingai skiria visą atskirą grafą. Kas įdomiausia, jog paskaičius komentarus, atrandi ne vieną, kurie yra nepatenkinti tokiu reiškiniu, bet kas tie keli, jei absoliuti dauguma purvą ryja godžiai, kaip koks Šypatrėbas degtinę. Ryja, nes idomu, ryja, nes…

Rūpi? Taip atsako dauguma. „Kaip gali nesidomėt, tu ką abejingas? Tau vienodai, kad tie gyvuliai ne tik, kad prievartavo tą vargšę mergaitę, bet net ir iki šiol klanas kuo puikiausiai veikia?!“ Taip man sakė viena Irena, kuri įdėmiai seka liūdnai pagarsėjusį skandalą. Kaip ir dauguma – su didžiuliu apetitu. Tas pats yra ir su ta vargše mergina, kurią avigalviai sudegino mašinoje, tas pats ir su kitomis blogomis naujienomis.

Ir net nebūtina akcentuotis į žiaurumą. Paimkime bet ką; ar politiką, ar ekonomiką, ar sportą – visur stengiamasi išpešt dažniausiai to pačio. Žaidžiama negatyvo korta, išknisamos pamazgos, kurios galantiškai pateikiamos krištolinėje taurėje. Dar net kartais uždedamas kvailas N-18 klausimas, ar tau skaitytojau tiek tikrai yra? Tuo žmogiškumas ir baigiasi, juolab, kad vaikai yra kaip reta protingi, nes labai lengvai niekam neprižiūrint spaudžia „taip, yra“. Tad kaip, kad cigarečių ir labai dažnai alkoholio reklamos yra orientuotos ne į suaugusįjį, o būtent į dar nesubrendusį individą, taip ir prie negatyvo esi pratinamas nuo pat mažumės.

autumn_sun_by_rona_keller-d6nejka

„Domiuosi iš rūpesčio, nes kaip kitaip? Juk politikoj sėdi vien korumpuoti vagys, kuriems niekas be jų gerovės nerūpi. Teisinė sistema supuvus, sveikatos apsauga aklavietėje, o kad platinamos tokios naujienos tai  tik į naudą! Nes kaip tada anuos gyvulius supurtysi, jei nežinosi visa kas ne patogiai gera, o bloga. Tada nusikaltėliai, vagys ar iškrypėliai darys ką nori ir vaikščios laisvėje išsišiepę!“ – taip man porino bendradarbis Tomas. Ar gali ant jo pykti?

Tačiau iš to kyla klausimas: ar skaitydamas, žiūrėdamas, klausydamas tu kartais nesėdi šiltai, saugiai ir patogiai? Kurioje vietoje tavo „rūpestis“ prasideda ir kur baigiasi? Kuo tavo rūpestis pasireiškia? Taigi, kad jis baigiasi sulig pasibaigus straipsniui / laidai / žinutei radijo eteryje. Ir absoliučiai jokio veiksmo tame, o tik skanus kaulų graužimas užsikandant čipsais, užsigeriant šilta arbata. Tame jokio rūpesčio nėra, o tik duodamas penas žurnaliūgoms eiti ta pačia kreiva vaga.

Kuo ilgiau žiūri į bedugnę, tuo giliau į ją pats krenti. Be to, kad peni žiniasklaidą, kuri to pasekoje tik susirenka daugiau plytų sienon, tu ir pats save gramzdini. Jokio čia rūpesčio nėra, o tik grynas savęs bukinimas, netgi jautrumo praradimas, vidinio „aš“ atšipimas, nes prie negatyvo labai greit priprantama. Jei nori padaryt pasaulį geresniu – privalai atsiribot nuo blogumo, jei nori jį pakeisti – privalai veikti. Ne rėkti, ar burnoti, ar daužyti langus. Ir jokiais būdais ne šaudyti nusikaltėlius – visa tai tėra tik blogio primestos žaidimo taisyklės. Tai nepagerina nieko, o tik dar labiau užsuka mašinos sraigtus, kurie naikina.

jesus-desktop-wallpaper-250576432

Kaip aš asmeniškai tvarkausi su šiuo reiškiniu? Paprastai – visur kur antraštėse pamatau užuoazgas apie straipsnyje būsimus detalius pasakojimus kraupaus įvykio – praleidžiu tai pro akis. Jei per TV prasideda kriminalinės kronikos – kaip ir per reklamą – jungiu velniop tą kanalą. Tas pats ir su radijum. Ir jei sakykim jaučiuosi neitin pajėgus kažką veiksmu padaryt, tai ignoravimas šiuo atveju yra vienas pagrindinių veiksmų. Nes ar sudegintos automobilyje vargšės merginos tėvai skaitė tas visas kraupias nesamones, žiūrėjo „šviežius“ ir „turtingus“ reportažus iš įvykio vietos? Vienareikšmiškai – to jiems mažiausiai reikėjo, švelniai tariant. Gi eilienis Lietuvis per daug nesusimąstydamas godžiai gėrė tai iš krištolinės taurės.

Ir jei šio veiksmo (ignoravimo) jums yra negana, pats paprasčiausias dalykas yra malda. Arba jei esate netikintysis, tą laiką, kurio metu jūs priimat informaciją susijusią su negatyvumu, geriau išnaudot paprastai tylos minutei. Mintimis pabūt su kentėjusiu žmogumi, jo artimaisiais ir visais tais, kuriems yra ne skandalai galvoje, o tikras susirūpinimas. Tai ir yra pati didžiausia pagalba, o ne vidinio „aš“ teršimas, ir penėjimas ne tik masinių informavimo priemonių, bet ir tiesiogiai – blogio, jo jėgų. Kartais mintis būna daug stipresnis ginklas nei žodis, ar veiksmas, nes neveltui viena filosofinė eilutė sako „jei nori keist pasaulį, keisk pirmiau save“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *