Paskutinis Kultiškiausių topas – spektaklių, kuriame užgriebiami pastarieji du metai, t.y. 2019 ir 2020. Priežastis, manau, aiški – karantinas, o ir 2019 metų šedevrai neturi būti pamiršti to padarinyje.
Tad apie kokias neišmoktas pamokas sukosi veiksme kalba? Apie tai, štai, ne konformistiškai papasakosiu.
Tad kokia ji ta, išgirta premjerinė „Ana Bolena“ buvo mano, studento ausimis ir akimis?
Bilietai išpirkti, aš be bilieto, tačiau štai vakar patogiai sėdėjau Žemaitės Dramos teatre, Telšiuose ir… Kaifavau ar nelabai nuo K. Kazlauskaitės to debiuto?
Opera „Post Futurum“, kaip nekeista, neprilipo iš vis, „Kapulečiai ir Montekiai“ įsigėrė į širdį glotniau. O kaip tas trečiasis kartas su Giacomo Puccini „Turandot“?
Gavau anądien iš Auros šiuolaikinio šokio trupės dvigubą pakvietimą apsilankyti spektaklyje, pavadinimu „Kaunas Zoo“. Ir kaip Ostapas Benderis pasakytų – как отказать?!
Po 101 metų pertraukos lankiausi O. Koršunovo teatro spektaklyje. Iki tol regėjau viso 4 pačio Maestro kūrinius, iš kurių labiausiai patiko „Hamletas“. Šį sykį – tai premjera, sukurta OKT rezidento, režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus, kurios įspūdžiais štai dalinuosi.
Jei kolegei Gabrielei Ganžaitei „Septynios gražuolės“ buvo pirmasis, trijų „Auksinų scenos kryžių“ ir nac. premijos laureato, Jono Vaitkaus išvystas spektaklis, tai man – šis, pastatytas pagal Aleksandro Andrejevo pjesę.
Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos.
Seniai norėjau išbandyti operos žanrą. Tačiau vis neprisiruošdavau, arba tiesiog tingėdavau, mėnuo prieš pirkti bilietus (nes vėliau jų tiesiog nebebūna). O jei ir imti operą, tai tik Dalios Ibelhauptaitės statytą, kuriose orą drebina geriausi vokalo meistrai ir, žinoma, kostiumais fentezi pasaką kuria Juozas Statkevičius. Tačiau…
„Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems.
Niekada nebuvau didelis teatro fanas. Tačiau pastebiu savy vykstančius pokyčius ir dabar, kaip niekada ankščiau, pradedu atrasti šią, teatro, nepakankamai pildytą nišą savyje. Prie to itin ryškiai prisidėjo čia apžvelgiamas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Daktaras Glasas“, mano sužiūrėtas dar vasario mėnesį Teatre “Lėlė”.