Filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“

Sekanti mano sužiūrėta juosta bus, krikštijama kaip blogiausias visų laikų kino filmas – „The Room“. Patiko tos kelios matytos youtube ištraukos iš šio filmo, o po pamatytos geriausios visų laikų hardcore komedijos visai šeimai „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ užsimaniau pažiūrėti ir „The Room“. Kodėl? Nes tokio dugno kaip „…Edinburgo, Misūryje“ nemanau ar galima sukurti.

Bet pradėkime, kad būtų įdomiau, nuo pliusų. Jų buvo lygiai vienas – tai pirmos 20 ar 25 minučių iš tų visų 2 valandų, sveiku protu nesuvokiamo, amerikietiško kino farso. Laimėjusio 4 Auksinius Gaublius ir nominuoto 7 Oskarams. Juosta, rodėsi, bus kažkuo panaši į „21 Gramą“ savo egzistencinio krūvio sunkiasvoriškumu ar „Fargo“ savo tamsiai painiu kriminaliniu gilumu.

Tačiau toliau viskas buvo blaiviu protu nesuvokiama. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“, kaip analogas blogumu, kažkuo yra panašus į „Amerikietiškąsias grožybes“, kur žmogiškąsias problemas, kaip filmo misiją, kūrėjai analizuoja su paauglišku hipertrofuotumu, kaip kadaise išsireiškė mano gimtosios kalbos mokytojas. Tik „Misūryje“ tas hipertrofuotumas dar padvigubintas ar patrigubintas.

Kuo tai pasireiškia? Kad muzikinė daina būtų „gera“, patiekalas „skanus“ ar moteris „graži“ tiesiog turi būti kūrinyje balansas. Daina, jei nori pretenduoti į klasiką, o ne one day wonder, turi būti ne tik tiesiog lengvai įsimenama, bet nešti savimi krūvį ar žinią. Patiekalas? Žinote, kas būna, kai į jį prikrauni per daug druskos. O moteris jei nori būti Monica Belucci, neturi būti Anna Nicole Smith. Tai štai tas problemų analizavimas paauglišku hipertrofuotumu filme „…prie Ebingo, Misūryje“ būtent ir padarytas pagal pačias blogiausias palyginimų prizmes. Ir jei „Amerikietiškąsias grožybes“ dar buvo galima žiūrėti, tai šią jos juostą-puseserę tiesiog neįmanoma per pridengtas akis nuo juoko toleruoti.

Dialogo klausimus-atsakymus, filmo siužeto „vingius“, tragiškus personažus bei jų poelgius buvo galima arba atspėti du žingsniai į priekį, arba jie būdavo tokie nokautuojantys, jog „palaikyk mano viskį“ yra per silpnas išsireiškimas. Bei nekalbu apie juostos fabulą ir finalą.

Konkretūs pavyzdžiai? OK, riebiai paspoilinsiu, nes absurdo lygis viskame.

Filmo centras – išprievartauta ir sudeginta mergina parodoma kaip maištaujanti paauglė, kuri išeidama iš namų, prieš pat nelaimę sukelia isteriją, nes jai mama neduoda pinigų, ir į tai atšauna – „noriu, kad mane kas pakeliui išprievartautu ir nužudytų“! Mama – nepagaili: „aš irgi to tau linkiu“. Karma – kalė, dvi aukos – viename, argi ne jėga?

Woody Harelsono personažas-šerifas serga vėžiu, turi du vaikučius su trigubai už save jaunesne manekene žmona, tačiau nusišauna su maišu ant galvos, ant kurio užrašytas atsakymas kas tą paną išprievartavo, jau po pusės filmo (galima suprasti, kad tai jis ir dar du jo draugai policininkai). Reikia pridurti, kad dėl vėžio jam liko gyventi tik ~mėnuo, o nusikaltimas įvykdytas prieš 7. Sąžinė, vienok, įdomiai veikia.

Likę miestelio tvarkos palaikytojai, žinoma, yra rasistai, kompromituoti kiaulės, ksenofobai ir visokie kitokie monstrai. Liūdniausias iš jų visų – stereotipinė klišė – infantilus pusamžis nevėkšla (nusikaltimo bendrininkas) gyvenantis su motina. Geriausia, žinoma, kai jis išmeta pro langą stendų pagr. herojai nuomotoją (nes dėl to, neva, nusišovė šerifas), o vėliau sutikęs jį ligoninėje toje pačioje palatoje (aha!) dviese gers apelsinų sultis. Gilumos tiesiai iš Biblijos – ką čia be pridursi.

Toliau? Nevėkšlą pasiekia W. Harelsono personažo pomirtinis laiškas”, pagal kurį jis turi naktį (?) nuovadoje rasti dar vieną laišką (?). Policija negalėjo nustatyti, kad tai – ne ilgamečio kolegos darbas, o į spąstus nevėkšlą įviliojusios mamos tapybos šedevras. Ir kol nevykėlis skaito laišką – nemato, kad už jo dega ištisa Molotovo kokteilių ugnies siena.

Gaisrą įvykdžiusi mama su neužauga padėjėju, toliau stebėdami vaizdelį sulaukia policijos ir sako, kad jie pora bei važiavo pro šalį su mašina į pasimatymą. Policija kokybiškai patiki, o kad scena būtų kietesnė – pademonstruojamas ir minėtas sparnuotas dialoginis humoras, kai neužaugai herojė atsako, kad „aš su tavim nemiegosiu.“ O jų pasimatymas restorane apskritai yra klasika.

Žodžiu, galima tęsti iki pažaliavimo, nes, kaip rašiau, tai kino filmas, kuris yra viena didelė klaida, pasityčiojimas iš žiūrovo, ar jame vaidinusiems iš savęs. Nors, iš tikro ne, nes juk laimėjo 4 Auksinius Gaublius ir yra nominuotas 7 Oskarams, kaip pradžioje straipsnio užsiminta. Tad sveiki atvykę į planetą Žemę.


Žymos:

SUSIJĘ:


13 komentarai:

    1. Neaišku kam šerifui reikėjo nusišauti likus vienam mėnesiui iki mirties. Parašyta ant maišo “call the boys” (ar pan) tą kaip ir suponuoja. Kam nevėkšlai tada reikėjo to dnr pas baro nusikaltėlį, o kai nustatė, kad tas dnr ne nusikaltėlio – norėjo nusišauti, bet persigalvojo ir tapo Detektyvu, kuris žino prievartautoją? Plius motina juk neatsitiktinai norėjo sudeginti policijos nuovadą.

      1. Tai jei jie nuzude ta mergina, tai jie tikrai zinojo, kad to nusikaltelio DNR neatitiks, tai ka sprendzia tas DNR gavimas?

        1. Sprendžia dar vieną absurdiškumą juostos scenarijuje, kai prikrauta į patiekalą tiek druskos, kad net saldu. Kaip nevėkšla imantis patarimus iš mamos staigiai tapo detektyvu žinančiu tiesiogį prievartautoją? Nors prieš tai norėjo nusišauti kaip ir šerifas? Absurdas su nuliu logikos! Arba jūs man paaiškinkit 🙂

          1. As tai manau, kad kas yra zudikas yra visiskai nesvarbu ir net nenorima jo atskleisti. Sito filmo esme ir yra absurdiski kaimiečiu poelgiai, tragikomedija.

  1. Martynai, tau reiktų dar kartą pažiūrėti filmą. Šį kartą jau sutelk dėmesį į ekraną, o ne į popcornus. Žudikas (ai) nebuvo atkelti, nusižudęs šerifas, tik nurodo žmonai, kad radusi kūną skambintų jo kolegoms policininkams. “Nevykelio” įvyliojimas į nuovadą tikrai ne mamos darbas, nes ji kelis kartus skambino į nuovadą, tam kad įsistikinų, jog ji tuščia…

    1. Donatai, na geriau The Room pažiūrėsiu kaip sekantį.

      Pritariu, kad galbūt jis nusižudė ne dėl to, kad yra prisidėjęs prie nusikaltimo, bet tada kam? Kaip vienas komentatorius nurodė, kad netaptų daržove ir išsaugotų vyriškumą? Sveiko proto, pabrėžiu proto, o ne kūno žmogus niekada nepakeltų prieš save rankos, ypač būdamas šeimos galva ir policijos vadas. Tokie paprastai kovoja iki galo, kad būtų autoritetai. Gi žudosi, šiaip jau dažniausiai vienokio ar kitokio sunkumo pschiniai ligoniai. Tai medicininis mokslas.

      Gi jei nevykelio įviliojimas į nuovadą, ne mamos darbas? Kokteilius mėtė ji kaip sutapimas kada tas nevykėlis buvo? Paaiškinkit ir jūs 🙂

  2. Martynai,

    Dabar tik pastebiu visiškas sapaliones, šitoj “recenzijoj” ir tavo, minimus siužeto vingius, kai fabulą jungiantys “taškai”, pranoksta realybę(tikriausiai todėl, nes praleidai pro akis svarbias filmo detales, iškart nusiteikęs visokiais purvais jį apdrabstyti);
    Su tokiu savo atskleistu požiūriu į šį filmą ir savo “detektyvo” įgūdžiais, aprašant “nuspėjamas” scenas, aš tau galiu palinkėti tik vieną – pasimokyk žiūrėti filmus;

    P.S. tikiu, kad pažiūrėjęs The Room, jam ne tik auksinį gaublį, bet ir oskarą skirtum 🙂

    1. Aiste, nesupratau beveik nieko ką jūs čia parašėte, kaip ir pačio šio kino Filmo.

  3. Gerbiant, Martynai, tavo teisę į asmeninę nuomonę, tenorisi pasakyti, kad nesupratai filmo. Visiškai nepagavai nei jo stilistikos, nei siužeto. Pernelyg į viską tiesmukiškai žiūrėjai.
    Vertinu tavo šitą tekstą 0,5 stendo prie Ebingo iš 3.

  4. Žudikas ir buvo tas vyras bare is kurio paėmė dnr bet kadangi jis tarnavo JAV kariuomenėje ir kariavo Irake ji pridenge kad ne užtrauktu gėdos JAV kariuomenėj.


Parašykite komentarą