Apie tai kaip shishi ir estai kėlė bangas Halės turguje

Pirmą kartą Halės turguje, pirmą kartą gyvai klausiau shishi ir pirmą kartą valgiau austres, paskanindamas jas šampano taure – štai kiek nekaltybių prarasta praeito penktadienio metu. Atvykau į turgų keletą minučių po 20 val. ir, laimei, nepavėlavau į renginio startą. O jis buvo išties ypatingas.

Ant scenos su akordeonu nerangiai užsiropštė senolė Mira„seniausia prekeivė turguje ir legendinė muzikantė iš Naujosios vilnios“. Atliko Lenkiškus romansus labai mielaširdingai, su nemenku užsidegimu ir su, tik tokio tipo muzikantams būdinga, archajiška charizmos aura. Po jos pasirodymo dar teko persimesti keletą žodžių su senjora. Pasipasakojo, kad prieš du metus ji gulėjo lovoje visa paralyžiuota, tačiau netikėtai atsigavo, ko padarinyje dabar džiaugiasi gyvenimu, kaip niekada.

Mira dar būtų grojusi ir ilgiau, tačiau metas naujajai kartai, tad ant scenos strykt pastrykt lengvais žingsneliais – shishi. Jų koncertas buvo tai, kodėl aš ir vykau į Halės turgavietę. Gi iki tol merginas, tikiuosi žinote ir skaitėte, dar ir pakalbinau, ko padarinyje, ne tik jų muziką, bet ir sielas įsimylėti spėjau. Tad shishi šou man vienareikšmiškai buvo kertinis praeito savaitgalio akcentas.

Lūkesčiai ir realybė? Pasakysiu paprastai – nors lūkesčių neturėjau, bet nusiteikimas koncertui buvo. Jis buvo toks, jog įstabaus įrašo, pavadinimu „NA x 80“ gyvai merginos ne tai kad neperteiks, bet tiesiog šiek tiek bijojau nusivilti gyvu potyriu. Grupė visgi vos metus perkopusi, prie viso to susideda iš trijų, o ne keturių ar ten penkių narių. Tad maniau, kad gyvai bus ne taip gerai ar stipru, kaip nušlifuotame studijiniame garse.

Bet kur tau! Nusiteikimai visi buvo momentaliai nugesinti, o lūkesčių ir gerai, kad neturėjau, nes jie būtų pranokti. Shishi buvo it tas laužas, kuris privertė lydytis į turgavietę susirinkusias snaiges, kurios iš pradžių laikėsi oriai „3 metrų atstumą nuo scenos“ t.y. buvo šaltos ir reagavo, kaip reikalas, į viską pasyviai. Tačiau įpusėjus šou, žiūrėk, jau suko tam tikrus šokio piruetus ar tiesiog šiaip su žėrinčiomis šypsenomis niuksėjo galvomis į taktą.

Techniškai ir muzikaliai jautėsi, kad merginos nė iš tolo interviu nemelavo, teigdamos, kad gyvai albumas „grojasi tik geryn“. Labiausiai nustebino jų susidainavimas, kuomet ar solo, ar trimis balsais atliekamos jų vokalinės partijos buvo taip išbaigtai atidirbtos, jog rodėsi, kad klausai studijinę fonogramą.

Plius, verta pažymėti, kad kiekviena iš merginų turėjo savitus veidus, charakteristikas. Tarkim, būgnus blastinusi Elena – energetinė mergaičiukė! Spyruokliavusi su lazdelėmis it skruzdėliukė. Dominyka gi, apsišarvavusi bosine gitara, kaip ir priklauso bosui – tvirta stovėsena ir ryžtingas žvilgsnis su žvitriomis šypsenomis. O štai Giedrė – elegancija ir lengvi judesiai pielyjant elektrinę gitarą.

Na, ir savitą penktadienio vakarą uždarė estai Trad.Attack (Stavario DJ-seto nebelaukiau). Pakūrė tie nei tai broliai, nei tai skandinavai iš ties neblogą pirtelę, kuri buvo nuspalvinta šokio sūkuriais prie scenos, tam tikrų partijų iš publikos pusės giedojimu kartu su grupe, bei negalėjai „nepirkti“ tos energijos ir užsivedimo nuo scenos sklindančių trijų personų.

Visi trys, kaip sako ne lietuviai, buvo on fire. Bugnioras prakaituota barzda ir plaukais tvatino bačkas taip, kad jos garavo; gitaristas taip taškėsi su gitara, jog jam net scenos buvo maža – lakstė ir šėliojo tarp publikos, kartu su senais ir jaunais. Na, o trio mergina ir veidas viename, irgi ko tik nedarė… Ir dūdmaišiavo, ir su dambrelių zvirbino, ir kas be ko į mikrofona spygavo.

Kas Halės turguje patiko, tai austrių kainos – nesiekė 3 Eurų, kai kitur kainuoja net 6 už vienetą, dėl to jų niekada nebandydavau kaštavot. Tad ėmiau ir pabandžiau ta proga ir ką, skanu. Panašu į mylimos moters skonį tik, kad mokėt pinigus už šį malonumą teko. 10 Eurų ir trijų rūšių austres su šampano taure nušliaužė maloniai į skrandį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *