Ariel Pink Taline: lo-fi karaliaus rokenrolas socialistiniame angare

„Jau yra? Kaip sekas? Kada bus? Rašyk tik, seni!“ Kone mėnuo kaip skambučiais ir žinutėm feisbuke neduoda man ramybės patsai Kultūrnamio Redaktorius. Matot, mieli skaitytojai, prieš keletą savaičių, birželio 11 d., teko lankytis Taline. Su šutve draugų nulėkėm ten ne po senamiestį pasivaikščiot ir tikrai ne dėl to, kad svajingai žvelgtumėm horizonto link, ten, kur slepiasi Helsinkis, ten kur gyvenimas geresnis. Ne, lėkta pas estus pasikultūrint ir pasiaust. Reikalas toks, kad apvaizda estams yra maloni ir Taline su savo grupe viešėjo ARIEL PINK.

Kas ans per vienas? Po šiuo sceniniu slapyvardžiu slepiasi toksai Ariel Marcus Rosenbergas, kilimo nuo Los Andželo, apie kurį pasakytina, kad tai vienas iš įdomiausių ir talentingiausių mūsų laikmečio kompozitorių, arti šimto relyzų autorius ir lo-fi pionierius. ARIEL PINK kuriama muzika tai įvairiausių stilių kratinys. Rasi ir David Bowie talento verto, už širdies griebiančio popso, ir psichodelikos milžinų panteono vertos šyzos, ir Zappos laisvumo, išderintos indie gitaros, post gaivos, soulo skausmo, punko agresijos ir juodžiausių eksperimentų. O visą šia puokštę vainikuoja ponia Ironija.

Viena legenda byloja, kad tokį stilių šiupinį nulėmė faktas, kad jaunystėj Rosenbergas dirbo muzikos įrašų parduotuvėj – klausėsi ten visko, pradedant ABBA, Michael Jacksonu, Miles Davis, baigiant Pentagram ar Ramones, – ir kaip kokia kempinė visas šias patirtis į save sugėrė, o dabar savaip ir ištransliuoja.

Kaip jau minėjau, Rosenberegas yra ir lo-fi pionierius. Praktiškai virš 90% visų jo relyzų, iš kurių pirmieji dienos šviesą išvydo dar XX a. pabaigoje, tai buitinėmis sąlygomis į kasetes ar cd-r‘us įrašyti ir vienetiniais tiražais išleisti škicų ir eksperimentų juodraščiai.Vieną iš tokių demuškių 2003 m. vasarą nukako iki Amerikos psichodelikų Animals Collective rankų. Visiškai apstulbinti to ką išgirdo, grupės nariai susiekė su Rosenbergu bei sutarė dėl dalies jo įrašų perleidimo. Tokie tai buvo pirmieji žingsniai pripažinimo link.

Visgi tai dar tik 666 lygio šachtos undergroundas, o jau tikrai žinomas ARIEL PINK tapo tik 2010 m. kai buvo išleistas pirmasis jo pilnavertis studijinis albumas „Before today“. Hipsterių scena, vedama Pitchforko, buvo tiesiog apžavėta – albumas ir jo dainos iškart šovė į geriausių, šauniausių ir nuostabiausių topus. Ne ką mažesnio pasisekimo susilaukė ir antrasis albumas „Matures Themes“. Kita vertus, lyginant su ankstesniais ARIEL įrašais, šie albumai, bent man, skambėjo kiek steriliai – kaip chemijos prifarširuotas ir nuramintas žvėriukas.

Be to paties negali pasakyti apie praeitais metais pasirodžiusi trečiąjį pilnavertį „Pom pom“ – klausaisi ir negali atsistebėti iš kur tiek polėkio, talento ir pasiutimo pas tą  Rosbergą. Žvėris, nors tu ką. Žodžiu, senas geras ir ironiškas ARIEL PINK – toks, kokį ir pamilau. Būtent šis albumas ir sudarė pagrindą tos programos, kuri buvo sugrota Taline. Kone visos 17 albume randamų dainų, plius porą šlagerių ir opusų iš senesnių laikų.

Koncertas įvyko buvusioje socialistinio darbo bazilikoje: tai prabėgusius šlovės laikus menantis laivų statybai skirtas angaras, galintis pasigirti keliasdešimties metrų aukščio lubomis, penkmečio planų dvasia alsuojančiais atsišaukimais ir pompastiškais, kone ritualinės paskirties, laiptais, kuriuos kadais mynė besikeičiančios komunizmo statybininkų gretos. Ši erdvė buvo pakankamai padoriai įgarsinta, o jai vizualiai išpildyti buvo pasitelkta keletas galingų projektorių, šviestuvų ir diskobolų.

Vakaro veiksmas prasidėjo vietinės indie žvaigždutės Vaiko Eplik solo išstojimu – koja mynė būgno pedalą, pirštai maigė akustinės gitaros stygas, o gerklą vaikinas laidė it koks Stingas (ta prasme, tembras panašus). Gavosi toks jaukus pasirodymas – estas daug kalbėjo, nuo būgno vis krito lapas su dainų žodžiais, o akustinei gitarai aranžuotos ARIEL PINK dainos suskambo kaip niekad čystai ir ramiai. Ypač apsidžiaugiau, kad buvo sugrotos pora iš geriausių Rosbergo dainų – „Every Night I Die at Miyagis“ ir „Helen“.

Netrukus scenon žengė ir patsai vakaro kaltininkas – auliniais batais, raudonu aksominiu švarku ir tokiu nuvargusiu veidu, kad, rodos, žmogus paskutines dienas nieko daugiau nedarė, tik kaip pylė. Žodžiu, toks stereotipinio vestuvių muzikanto vaizdelis. Na, o tada prasidėjo rokenrolas. ARIEL PINK užsiėmė arogantiško niekšo povyza ir nuolat provokavo susirinkusius fanus – daužė jų galvas, bandė sukelti pyktį savo kalbomis, stagedaivino, reikalavo alaus, tabokos, it šarka gviešės ant scenos pasidėtų žiūrovų paltų, kuprinių, mobilių telefonų ir dar kaip išsidirbinėjo.

Liaudžiai, rodos tai patiko. Dėl numestų PINK nuorūkų jaunuoliai tarpusavy kovėsi it pasiutę begemotai, o pamatę, kad kovodami nieko nepeš, galiausiai draugiškai pasidalindavo tuo dievaičio lūpų paliestu papirosu. Per galvą iš kumščio gavusios panyčkos tik šypsojosi, tik mirksėjo, o vienas vaikinukas Rosbergui net atidarė ir atidavė alaus butelį, tai po to, Jėbus mato, kone sprogo iš pasididžiavimo.

Be paties ARIEL PINK ant scenos buvo galima išskirti dar vieną personažą – tai grupės būgnininkas. Ans su Rosbergu, kaip kokia serialo porelė, vis burkavo, vis meilinosi tarpusavy. Visgi didžiausia barabančiko šlovės valandą atėjo kai skambant dainai „Black balerina“ buvo sušoktas striptizas. Žodžiu, buvo tikrai linksma ir siautulinga.

Šou tai šou, o muzikiniai pasirodymo reikalai tokie, kad programoje, kaip jau minėjau, dominavo naujesnė ARIEL PINK kūryba, o man norėjosi daugiau šlagerių iš demūškių. Antra, grupės muzikantai grojo su tokiu moksliukiškai akademišku perfekcionizmo užtaisu, kad dauguma dainų skambėjo it nata naton nukeltos tiesiai iš albumo – niekšai tie šiuolaikiniai sintezatoriai! Trečia, kaip ir pas mus Lietuvoj būna, garsas karts nuo karto pašlubuodavo. Bet visa tai niekis, svarbiausia pagaliau pamatėm, išgirdom ir atidavėm pagarbą. O po to šokom mašinon ir atgal – iš ryto laukė darbai darbeliai.

Šia gražia gaida savo pasakojimą ir norėtųsi baigti. Gavosi jau taip, kad daugiau pakalbėjom apie ARIEL PINK kaip atlikėją, o ne apie jo koncertą, ale taip jau reikia. Tikiuosi nors vienam skaitytojui sugebėjau įžiebti smalsumo ugnelę ir kad patys pasidomėsit kas per monas tasai ARIEL PINK, ar tikrai verta dėl jo grūstis Talinan ir atgal. Varyčiau ir antrųkart.

Iki kitų kartų.

Foto: Aron Urb

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *