Nepasakyčiau, kad su dideliu alkiu laukiau ba. akustinio koncerto Mo Muziejuje. Labiau buvo eita iš intencijos susipažinti su grupe naujame skambesio amplua, bet be dideliu lūkesčių. Kodėl? Nes elektrifikuotas ba. ansamblio šou yra šios grupės bene esmė. Juk rokas turi būti su moshingu, pogo ir pan. šokio piruetais atliktas, dar šalia to, spygaujančiomis fanėmis. Tad patiko ar nepatiko? Atsakau štai žemiau.
Tiesą sakant, maniau, kad akustiškai ba. skambės gana skystai. Maniau, kad nei bus jėgos, nei tai bus ypatingos energijos, kurią meistrai sugeba išspausti per posakį „mažiau yra daugiau“, nei… Bet koncerto ramiu pavadinti nesiryžtu nė pro kur.
Kada aprašiau „H8“ albumą, tai įrašą pakrikštijau Lietuviško roko Pink Floyd Darkside‘u. Gi ba. vos sugrojus du ar tris kūrinius aksutiškai Mo Muziejuje, akyse man pradėjo vaidentis tokio Viktoro Cojaus grupė KINO su pirmaisiais jų akustiniais albumais – „45“ ir „46“. Kaip žinia, V. Cojus buvo tas, kuris pasižymėjo tuo, kad su keliomis gitaromis ir savo sodriai žemu balsu – kūrė jaukios energijos vidinį laužą, spragsintį tūkstančiais energetinių žiežirbų jo kūrybos beklausant.
Gi dar vėliau, kolegė mestelėjo užuominą, kad tai ką ji girdi, jai geriausia prasme kvartetas primena tokius Anathema. Ir Dievaži, nesiryžau prieštarauti! Tad, kaip ir „H8“ gretinimu su Pink Floyd „Darkside‘u“, taip ir ba. akustinio skambesio gretinimas tiek su grupe Kino, tiek su metalistais, rodo kad šie jauni vyrai jau yra ant tiek profai, kad kitiems scenos jaunikliams – arba slėptis, arba garažuose daug repetuoti, kad būtų netoli jų (arba, kaip sakoma, ne visiems gamta duoda).
Kas dar įdomu, jog sugretinimai baigėsi ties kažkas 5 koncerto kūriniu. Po to ne tik aš kiek atsipalaidavau, tiek ir patys vaikinai esantys ant scenos. Mat Benas Aleksandravičius prisipažino, kad jam groti tokio formato koncertą yra tiek pat nejauku, tiek tuo pačiu „faina“. Dar jis užsiminė apie savo vidinius demonus, po pavadinimu „periferinis matymas“ koncerto metu, kai tokio tipo išstojime jam neaišku kur dėti akis grojant ir dainuojant.
Galop pramušus ba. „pirmų akordų“ sindromą, bei man pramušus „įsiliejimą į renginio, erdvės ir žmonių atmosferą“ – lyginimai grupės su kažkuo, kaip mat baigėsi. Mat, bent man asmeniškai matėsi, kad ba. yra totaliai dzin ant bet kokių kanonų ar standartų ir kad jie ne tik kuria, bet ir atlieka kūrybą taip, kaip tik jie gali ir taip, kaip niekas kitas neatlieka. Trumpai tariant, jie neserga masės LT grupių ar atlikėjų sindromu, bandant kažką jei ne tai, kad kopijuoti, tai bent jau kažką kartoti. Kaip sakoma – ba. yra ba. ir viskas tuo pasakyta, grynai mano nuomone.
Kas smagiausia, kad koncertas, kaip prasitarė B. Aleksandravičius, buvo įrašinėjamas („…tad pasiplokite patys sau!” – šou metu sušuko ta proga solistas). Tikrai stverčiau vinilą, jei toks būtų atspaustas, šio vyksmo. Skambesys, energija, galop pats atlikimas, mano nuomone, tikrai verti šio tauraus formato.
Renginio publika? Panašiai, kaip aštuonkojai iš antro aukšto, t.y. pankai, stileivos, visi cool, pasitempę – tik spėk ganyti akis nuo vieno personažo ar personažės prie kito. Ir tikrai neklijuoju publikai tos kvailos „hipsterių“ etiketės, nes manau, šis reiškinys jau atgyveno savo laiką, o ir susirinkusių į Mo Muziejų tikrai nepavadinčiau mados tuštukais.
Sekantis ansamblio ba. koncertas – jų didžiausias, t.y. Compensa koncertų salėje, spalio 30 dieną. Ir jei nepavyks nuvykti į St. Peterburgą dėl vis dar esamo COVID-19, kur turime bilietus į KINO koncertą, tai štai puikus, nelyginant atsarginis variantas yra vietoje, Lietuvoje. Tik abejoju ar jį fotografuosiu. Manau, eisiu pasijungti į šokio ratelį, pavadinimu moshpitas…
Ačiū, ba. Noriu akustinio vinilo.
