„Cat Power“ ir kitų MOTERŲ jėga bei revoliucijos muzikoje

1973 – aisias metais Niujorke atidarytas „CBGB“ baras akimirksniu tapo rokenrolo vystymosi židiniu. Savo 2005 metų single Losing My Edge“ James Murphy šmaikščiai atsimena kaip bandė roko vaikus supažindinti su Daft Punk ir buvo išjuoktas. Čia, klausytojų bokalams nespėjus tuštėti, scenos slenkščiu, vienas po kito, ratais sukosi vis geresnis atlikėjas.

Grupės kaip Talking Heads, Misfits, The Ramones čia gavo kuklią galimybę išireikšti. Prieš tai platformos muzikai atlikti kaip ir neturėję, atlikėjai staigiai pamilo publikos priėmimą ir aplinką. „Television“ taip dievino gyvus pasirodymus, jog muzikos kurią atliko net nesivargino įrašinėti, kol fanai to nepareikalavo. Čia, kaip bebūtų, vyrauja ir begalė alternatyvios istorijos.

Žanre kuris iki tol buvo dominuojamas vyrų, moters balsui palikti net menkiausią pėdsaką buvo gan sudėtinga. Be abejo, mūsų laikais vyrauja gan sąžininga pusiausvyra tarp abiejų lyčių atlikėjų tačiau prieš beveik 50 metų, tai atrodė kaip neapčiuopiamas tikslas. 1974 – aisias metais scenoje pasirodė „Patti Smith Group“.

Panko „bet kas tai gali padaryti“ mentalitetas įkvepė ne vieną moters vedamą kolektyvą. Debora Hari, Nico, Patti Smith palei mikrofoną atsilaikė netgi geriau nei kai kurie to meto vokalistai. Jos atnešė tam tikras emocijas, jautrumą bei išryškino moters stiprybę.

Charlyn Marie „Chan“, scenoje žinomos kaip „Cat Power“ 1995- aisias metais išleistas debiutas „Dear Sir“ yra žymus, ką tik minėtų faktorių tęsinys. Žurnalo „La Weekly“ karūnuota „queen of sadcore“, Chan, kaip ir dauguma pradedančiųjų muzikantų gan sudėtingai rado vietą vis spartėjančioje muzikos industrijoje ir tik susidraugavusi su Sonic Youth bugnininku Steve Shelley, išdrįso įamžinti savo muziką albumo formate.

„Dear Sir“ įrašinėjimo sesijos buvo gan nežymios ir pasak pačios Chan, „pilnos nerimo“. Gautas produktas nėra ką skirtingas. „Dear Sir“ dominuoja pagrinde minoriniai akordai, takelių tematikos dažnai slegiančios, o instrumentacija kukli. Be Chan vedamos gitaros ir Shelley būgnų susižavėjimą kelia pačios atlikėjos vokalai. Retkarčiais šalti ir abejingi, tarytum dengiantys aranžuotę sunkumo, bei baimės paklode, o kartais staiga igyję gyvuliškos drąsos perima visą dainą.

Puikus to pavyzdys takeliai „The Sleepwalker“ ir „Headlights“ kai Chan gan aukštai kilstelėja savo natūraliai žemą balsą tarytum trokšdama užtikrinti tai ką sako. Šis „šaltumas“ albumą persekioja beveik iki pat pabaigos, netgi paintensyvėjęs takelyje „Itchyhead“. Kone siaubingiausia ir šiurpą kelianti „Dear Sir“ daina kurioje naratyvas skamba kaip David Lynch filmo ištrauktas kadras. Nors albumas skaitomas kaip projekto Cat Power debiutas, pati Chan yra teigusi, jog jo trukmė prilygsta EP.

Chan muzikai melancholija prilygsta retas. Nors į dažnus gyvus pasirodymus pasirodanti itin trumpais plaukais, flaneliniuose marškiniuose, kukliai laikydama savo numylėtą „Silvertone“ gitarą, mergina įkūnijo tikrą panko dvasią.

Projektai kaip Cat Power, Regina Spektor, Fiona Apple, PJ Harvey ir kt. gyvuoja kaip svarbūs moters balso rokenrole padariniai ir tikriausiai įkvėps tūkstančius po jų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *