Depeche Mode „Spirits In The Forest“: nusivylimas ar juosta pranokusi lūkesčius?

Kūrinio analizėje būtinas kontekstualus palyginimas su kitais kūrėjo, ar to paties stiliaus darbais. Bet, prisipažinsiu, kad nemačiau aš anei Antono Corbijno jokio filmo, anei daug koncertų kino teatre sužiūrėjau. Teko kadaise stebėti U2 3D šou, bei prieš keletą metų Roger Waters „The Wall“. Bet ar tai sugretinama su Depeche Mode: Spirits In The Forest?

Mano kuklia nuomone – ne itin. Pastarasis sakinys turbūt jus JAU galėjo išvesti iš pusiausvyros, nes pamanėte, kad „ai, ir vėl čia tas, kaip aklas fanas pradės šališkai seilėtis“. Tačiau, leiskite pradžiai pagrįsti savo nuomonę ir kokią?

„Man tai filmas patvirtino, kad Depeche Mode nebėra tiesiog grupė, o labiau kulto dalykas. Nes net tame filme DM kaip asmenybių niekur nėra, jos – kaip fonas. Tai yra kažkas didesnio.“ – DELFI naujienų redaktoriaus ir (buvusio) kult.lt reporterio Tomo Vaitelės įspūdžiai.

„Nežinau, man tai tas A. Corbijno sprendimas pateikti Depechus, kaip grupę nuo kurios visi alpsta pasirodė cheesy. Ir šiaip, norėjau daugiau koncerto, nei dokumentikos“ – dalinosi Facbooke įspūdžiais vienas senas depechistas.

Tad cheesy ar kažkas didesnio? Esmė, kad visos didelės grupės ar atlikėjai – būtų tai Bitlai, Elvis, Jacksonas ir pan. – visi jie save pateikinėjo būtent kaip tuos nuo kurių visos (ar visi) alpsta. Tačiau jei lyginant su DM, tai buvo tais laikais, kada nebuvo info apsikeitimo per soc. tinklus, ko padarinyje, vyravo gajus asmenybės kultas per paslaptį ir pan.

Tad mūsų laikais tą, taip vadinamą, alpimą išgauti atlikėjams yra kur kas ar nepalyginamai sunkiau nei seniau. Gi Depeche Mode, kaip matėme juostoje, yra vieni iš tų kelių likusiųjų pasaulyje, kuriems tai vis dar pavyksta. Iš savęs padaryti kultą, reiškinį, magijos objektą. Ar tuos pagyvenusius bičus, nuo kurių alpsta net ne moteriškės, bet labiau ašaroja, kas įdomiausia, vyriokai. Ir dar heteresekualūs.

Tačiau geriausias momentas ar filmo sprendimas man buvo tame, kad tai filmas toli gražu ne apie seilėjimąsi. Tai juosta apie Depeche Mode kaip saulę, ar mėnulį, ar juodąją žvaigždę po kuria gali susišildyti ar sutilpti praktiškai bet kokio tipažo žmogus. DM tiesiogiai reflektuoja kiekvieną, visokį, netradicinį ir tiesiog kitokį nei tu, ir tuo pačiu, su savo „reikalais“, kažkuo panašų į tave.

Ar tai būtų Los Angele gyvenanti vieniša juodaodė mama, ar homoseksualas iš Berlyno, ar katastrofoje absoliučiai visos atminties (išskyrus Depeche Mode prisiminimą) netekusi prancūzė – šiuos skirtingus savo likimais, amžiumi, lokacija, rase, seksualine orientacija ir t.t. žmones, vienaip ar kitaip Depeche Mode sieja ir sujungia. Į vieną šeimą.

Galop, Antono Corbijno ir komandos pateikimas bei išpildymas šios idėjos, su filmavimo kampų parinkimais, montažu, istorijos vystymu ir spalvininėmis paletėmis – duodu įvertinimą žodinio mato, t.y. „nei karto netikrinau smartfono seanso metu“. O tai reiškia, kad dėmesys buvo okupuotas bei pati juosta iš atminties nedingsta iki šiol.

Apibendrinant, galima teigti, kad bent aš gavau daugiau nei tikėjausi. Depeche Mode: Spirits In The Forest – tai daugiau nei tiesiog juosta apie grupę ar jos koncertą. Tai kūrinys apie skirtingus žmones, jų likimus ir gyvenime gautus išbandymus.

Tai filmas apie tai kokią galią bei netgi gydomąjį poveikį turi muzika ir jos magija. Ir kad Depeche Mode grupė yra unikali tuo, kad ne tik yra viena pačių populiariausių pasaulyje beveik 4 dešimtmečius, bet ir viena tų, kuri vis dar savy turi tiek kulto statusą, tiek paslapties šydą.

1 Komentaras apie “Depeche Mode „Spirits In The Forest“: nusivylimas ar juosta pranokusi lūkesčius?

  1. „Depeche Mode” – ne viena iš populiariausių ir geriausių grupių pasaulyje, o pati populiariausia ir geriausia iš visų:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *