DEVO: apie New wave ir Art rock de-evoliucijos pranašus

Kai 1977 metais David Bowie pasirodymo metu, ant scenos pasirodė ekcentriškas, kone robotiškas penketukas suderintais geltonais kombinezonais, niekas nenumanė, jog liudija muzikos istorijos dalį. D. Bowie šį penketuką pristatė kaip Devo – ateities grupę. Klausytojų ausis užpuolė atonali, iškraipyta, tačiau keistai dėmesį traukianti, The Rolling Stones „(I Can‘t Get No) Satisfaction“ interpretacija po kurios buvo akivaizdu, jog Devo nėra eilinis, rokenrolo šlovės pasipelnyti trokštantis kolektyvas.

Pats pavadinimas Devo kilo iš biologijoje esančios „De-evolution“ teorijos kuri byloja, jog su laiku asmuo degraduoja ir užuot tobulėjęs keliauja atgal savo pirmykštėn formon dėl įvairių modernioje visuomenėje esančių faktorių. Greitai Devo puolė į Brian Eno radarą kurio pagalba 1978-aisias metais Vokietijos sesijose gimė pirmasis grupės albumas „Q: Are We Not Men? A: We Are Devo!”.

K: Ar mes ne žmonės? A: Mes muzikos klausytojai!

Pačiai grupei niekad nestigo humoro jausmo ir kai jie išgirdo pozityvų albumo atsiliepimą, pareiškė, jog stengėsi sukurti „kosmoso erdvės urvinio žmogaus muziką”. Šio humoro nestigo ir pačiame albume. Devo nesikuklino ir savo debiute aptarė tokias temas kaip individualizmo stoką modernioje Amerikoje, aklą pasitikėjimą religija, absurdiškų taisyklių laikymąsi ir grindė savo jau minėtą “De-evolution” ideologiją. Visa tai su kandžia satyros, kuriai tuo metu prilygti galėjo tikriausiai tik Dead Kennedys, doze.

Jau pirmame albumo takelyje „Uncontrollable Urge“ klausytojas kviečiamas ištempti ausis ir klausyti ką vokalistas Gerald Casale aiškiai sako, pakartotinai šaukia – turiu nevaldomą potraukį išsireikšti ir būti išgirstas. Jausmas toks nenuvaldomas, jog G. Casale siužete rizikuoja sprogti jeigu neišsipasakos, ką liudija likusių narių jam pritarianti mantra.

Dainos, kaip „Praying Hands“ ar „Shrivel Up“ labai šmaikščiai, o galbūt net vaikiškai, pasišaipo iš visuomenės nustatytų taisyklių (labai dažna tematika Devo muzikoje kurios grupė niekad nesibaidė). „Mongoloid“ kiek šiurkščiai, tačiau efektyviai aptaria individualizmo stoką visuomenėje ir išjuokia žmonių, gyvenančių tarytum burbule mąstyseną.

Kaip bebūtų, šeštasis „Q: Are We Not Men..“ takelis „Jocko Homo“ kone efektyviausiai apibūdina tai ką Devo stengėsi perteikti savo muzika. Nuo vaizdinių kuriuose beždžionės vaikšto verslo kostiumuose ir atlieka kasdienes užduotis, prie išvados, jog žmogus nuo jų nė kiek nepakito, Devo savo galutinį tašką padeda kolektyvu šaukdami „Are We Not Men?/We Are Devo!“ su keliomis skirtingomis variacijomis. Visa tai perteikta labai žaismingu, tarytum tiesiai iš operos ištrauktu tonu.

Taigi pažvelgus atgal, sunku būtų pagalvoti, jog berniokai geltonais, šiukšlių maišų kombinezonais ir raudonomis, laiptų tipo skrybėlėmis žaistų tokia svarbią rolę New Wave ir Art Roko žanrų vystymuisi. Grupės kaip Devo, Joy Division, Television, Wire ir t.t buvo ir vis dar yra gyvas pavyzdys kaip išnarpliojus banalius panko muzikos pagrindus bei sulaužius kelias nusistovėjusias normas galima palikti sunkiai suvokiama pėdsaką rokenrolo muzikos pasaulyje.

Devo debiutas jau muša keturiasdešimtmetį tačiau yra toks pats šviežias, galingas, gyvas modernioje visuomenėje ir smagus ausiai kai išėjo dar 1978 metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *