Domanto Razausko, Sauliaus Petreikio ir styginių kvarteto vinilas: kada norisi kartoti

Atsimenu nedaug vinilo albumų, kuriuos klausydamas pirmą kartą, po to iš karto kartodavau. Įprastai, po perklausos, pasileidi ką nors kitka, kad ir kokio įdomumo įrašas tai buvo. D. Razausko, S. Petreikio ir styginių kvarteto vinilas yra kaip tik tas iš tų gan retų atvejų. Tad leisiu sau, jums paporinti, kaip ir kas yra su šiuo įrašu, bei kodėl melomanui už jį verta paaukoti gan įspūdingą sumą pinigų.

Gatefold įpakavimas, 180 g svorio plokštelė, Ryčio Šeškaičio gražios nuotraukos ir „jokių nesąmonių“ (D. Razausko frazė). Leidinys vizualiai – simpatiškas, dvelkia minimalia estetika bei konceptualumu. Įsigyjau jį dar prieš koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri buvo užtvindyta it ta skardinė šprotais.

Greičiausiai tai joks išskaičiavimas, tačiau vinilas išleistas pačiu laiku, t.y. pavasario aušroje. Taip sakau, nes klausiau jį vidurdienį, kada saulė skaisčiai ridinėjo giedrą dangų ir tokia pati šviesi ir giedra muzika tiesiog idealiai rezonavo.

Vinilo klausymas šiaip yra gana sezoninis dalykas, t.y. ne per pavasario / vasaros linksmybes, kada viršų ima kelionės, festivaliai, išvykos į gamtą ir pan. Tačiau aprašomas diskas, manau, ne vieną kvies prisiminti patefoną vasarą ne tik per lietingus jos orus.

Jei Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio duetą reiktų su kažkuo lyginti – būtų sunkoka. Ne dėl to, kad jie yra kažkokie unikalūs ar nėra nei Simonas su Garfunkeliu, nei Kings Of Convenience ar pan. Tačiau viena bent man yra aišku, kad nors Domantas kuria ir atlieka gražias dainas, tačiau be Sauliaus indėlio, bendrai garsas būtų ne toks raiškus.

Plečiant mintį, D. Razauskas koncerte minėjo, kad kai gavo pasiūlymą įrašyti albumą su styginių kvartetu – spyriojosi ir kiek dvejojo ties šia idėja. Pasak jo, pasiūlymas atėjo panašiai tada, kai Andrius Mamontovas kurpė projektą su kameriniu orkestru, tad Domantui tai pasirodė kiek nuvalkiota ar ne įdomu.

Tačiau štai turime – tos trys paradigmos, kur Domantas su gitara, įvairiausių pučiamųjų instrumentų akcentai ir galop styginių kvarteto harmonijos – dabar man D. Razauską kitokį įsivaizduoti, be viso to, būtų sunku.

Sauliaus Petreikio pučiamieji gal ir nedaro pusės darbo Domanto Razausko dainose. Tačiau, išsireikšiu, čia yra panašiai, kaip Bitlai jei nebūtų turėję George‘o Martino ar Depechai Alano Wilderio, kur geroms kompozicijoms tinkamas „akomponimentas“ suteikdavo tarsi smokingą kūnui. S. Petreikis su visa ekipuote pučiamųjų instrumentų ir savitu back vokalu – tai tos detalės, kuriose slypi, kaip sakoma, Dievas.

Gi styginių kvartetui aranžuotes surašė kompozitorius Audrius Balsys ir čia pasidarbuota mano ausiai tikrai įdomiai. Jose aš išgirstu įvairių savitumų – kartais tai žydiškos harmonijos, kartais lyriškai kompozicijai suteikiamas malonus sentimentalumas, aštrių smuikų taipogi čia netrūksta, bei ten kur reikia vyrauja jaukus minimalumas.

Finale dar būtina pridurti, kad plokštelė buvo įrašyta legendinėse Vilniaus plokštelių studijos patalpose. Erdvėje, kur kadaise gimė bene visi svarbiausi, žymiausi Lietuvos muzikos albumai, tarp jų ir Vytauto Kernagio. Beje, simboliška, jog su Vytautu Kernagiu lygiai prieš 40 metų toje studijoje įrašinėjo smuikininkas Vytautas Mikeliūnas, vadovaujantis styginių kvartetui.

Ta apžvalgos pradžioje minėta įspūdinga suma už šį vinilą yra 30 Eurų. Tačiau, kaip manau supratote, galiu drąsiai rekomenduoti aukoti autoriui ar artėjančioje Knygų mugės Muzikos salėje, ar koncerte Kaune, ar užsakant vinilo plokštelę internetu. Ypač jei jums patinka šviesūs ir maloniai jautrūs bei poetiški garsai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *