…čia turiu omeny 30 Eurų už vinilo plokštelę. Pirmo albumo ir dar šviežiai iškeptos atlikėjos. Tad prieš koncertą rodėsi, kad kaina yra toli gražu neadekvati, tačiau kai pasirodymas buvo toks geras, o ir sidras pakankamai smagiai operavo nuotaiką – trauktis nebuvo kur.

Kaip galėjote susidaryti įspūdį – Aistės Lasytės iš viso nepažinojau iki šiol. Gi dabar žinau, kad ji yra tokio kolektyvo Liūdni Slibinai narė (gi jų aš, tiesą sakant, beveik neklausęs). Apie show sužinojau paprastai – ji Ramūnui Zilniui padovanojo minėtą plokštelę „Pirmoji Visa“, procesas buvo pašarintas FB, o aš kai esu mėgėjas pirkti šviežiai iškeptus Lietuviškus blynus – iš karto atsižymėjau lapkričio 2 vakarą.

Prieš koncertą atlikėja Facebooke pati savęs klausė ar ateis bent keli žmonės į renginį – ta prasme, jautėsi pas Aistę Lasytę šiokia tokia įtampėlė. Tačiau, vienok, nuojauta kuždėjo, kad pasirodymas bus jei ir ne koks itin geras, tai bent su įdomiu potyriu. Nekreipiant dėmesio į tai ar bus sold outas, ar didžioji dalis žiūrovų bus atlikėjos draugai ir tokie chaliavščikai, kaip aš.

Kodėl? Jūs tiesiog pabandykite paklausyti albumą Spotify ir tie kam patinka St. Vincent, Bjork, galop ta pati Jurga Šeduikytė ar šiaip vokalinis IDM – suprasite kodėl. Dar galiu pridėti, kad 30 Eurų ne gaila vien dėl leidinio vizualaus išpildymo – sodriai mėlynas vinilas, navy spalvos įpakavime, kurį judinant, viršelis (akies nuotrauka) „šoka“ visa mėlynos spalvos pustonių gama.

Gi dabar apie patį koncertą. Na, turime lietuviškąją Bjork, kad ir kaip aš čia banaliai išsireiškiu su tuo sugretinimu. Kaip ir klausant „Pirmoji Visa“ Spotify, taip ir gyvai bei po visko vinilą – neabejoji tuo, kad LT muzika turi kai ką naujo ir savito muzikinėje oktavoje. Kaip žinia, oktava yra sudaryta iš 8 pianino klavišų, tačiau Aistė savo kūryba užgauna ne tik baltus, bet ir juoduosius, minorinius, pustonius.

Scena buvo perskelta pusiau – vienoje pusėje elektroninės muzikos instrumentų ekipuotė, o dešinėje – stulpas šokio piruetams. EYE‘STĖ LA‘SEE‘TĖ buvo it koks Maiklas Džeksonas – su pritvirtintu mikrofonėliu. Ir idant ne kaip Maiklas, o kaip šiuolaikinio šokio šokėja, tiek šokdama viena, tiek su šokėjų pagalba kūrė teatrališką koncertą ir reginį.

Dainuodama ji mušė tiek elektroninę perkusiją su lazdelėmis, tiek manevravo pirštais per klepą ar, kas yra įprasta – sukiojo įvairias rankenėles. Ką turėjau omenyje sakydamas baltus (mažorinius) ir juodus (minorinius) oktavos klavišus? Tuo, kad iš esmės koncertas buvo visiška tamsa (minoras). Tačiau dainų žodžiai suponavo suktą šviesą, t.y. mažorą – kupini ironijos ir šaržo jie smagiai operavo įvairiausias socialines ar, tiesiog, jautriai moteriškas temas.

Tad drąsiai galiu teigti, kad pasižymėkite kitų, būsimų, EYE‘STĖS LA‘SEE‘TĖS koncertų datas, kurių, tikiuosi, atlikėja surengs ne vieną ir ne du. Paprasčiausiai dėl to, kad LT dabar turi dar vieną skambesiu originalią ir rimtai į savo darbą žiūrinčią atlikėją. Kuri melomanams dovanoja ne tik gerą ir įdomią muziką su Lietuviškais tekstais, o ir itin skrupulingai žiūri į visko vizualiąją pusę; kalbant tiek apie pasirodymo, tiek superinio „Pirmoji Visa“ vinilinio leidinio išpildymus.

Bravo ir ačiū.

Foto: Jovitos Balčiūnaitės