Festivalis „Naujasis Baltijos Šokis“: spektaklio „Bolero-Extended“ apžvalga

Labai gerai prisimenu tą jausmą, kai visą dieną iki Pelle Granhøj ir Šveiko Šokio Teatro spektaklio „Boléro — Extended” jaučiausi lyg labai prastame sapne. Buvau neišsimiegojusi, viskas erzino, ir, nuoširdžiai, nors ir gėda pripažinti, tuo metu visu savo, lyg sudaužytu, kūnu jaučiau, kad mažiausiai, ko, tuo metu man tada reikėjo,— tai sėdėti tamsioje tvankioje salėje, stebint spektaklį… ir dar be žodžių! Na, maniau, blogiausiu atveju, pasnūduriuosiu. Būčiau bet ką atidavusi už kokią magišką miegus išvaikančią tabletę, nes net kava jau buvo bejėgė…

Pasirodo, klydau labiau nei net galėjau numanyti ir netrukus ši situacija kardinaliai apsisuko aukštyn kojomis! Jau sekant rodyklėlėmis ir žengiant koridorių labirintais į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažąją salę, smalsumas ėmė priešintis nuovargiui. Nesulaukiau, kada pasirodyme išgirsiu aštuonių violončelių skambesį. Prisipažinsiu, iki šiol jaučiu nepaaiškinamą trauką šio instrumento muzikai.

O ji, ko gero, prasidėjo dar tada, kai mokyklos laikais perskaičiau garsiąją norvegų rašytojos H. Wassmo Dinos knygą” ir peržiūrėjau šio filmo ekranizaciją. Atrodo, nieko  nėra jausmingiau, emocionaliau ir aistringiau nei violončele iš visos širdies griežiantis žmogus… Kaip tokiu, keturias stygas teturinčiu instrumentu įmanoma išgauti visą emocijų spektrą? Kaip?! O šiame spektaklyje jų — aštuonios!

Jei atvirai, vis dar iki šiol nesu tikra, kaip trumpai apibūdinti šį magišką reginį, kurį man teko laimė regėti ir išgirsti — tai buvo tarsi visokeriopa transformacija, įvykusi tiek regimuose ir girdimuose veiksmuose, tiek mano pačios viduje. Pradedant mano dievinamų violončelių muzika, kurios spektaklio pradžioje naudojamos tarsi gaivališkas ir primityvus mušamasis instrumentas, o finale — galiausiai visos, viena po kitos, pasirodo scenoje, griežiančios garsųjį Ravel’io Boléro, pakilusios virš visų šokėjų. Baigiant šokėjų judesiu ir, palyginus, minimalia, bet, be proto paveikia, scenografija, šiems tampant įkalintiems juoduose kubuose…

Rodosi, su kiekvienu iš jų, kiekviena savo kūno ląstele, vis labiau pamirštančia miego stygių ir sugeriančia spektaklį, tarsi perdžiūvusi kempinė, pergyvenau jų atskiras, skirtingai man artimas transformacijas. Kiekvieno pasakojama istorija — unikali, užburianti. Buvo be galo skausminga stebėti, kaip šokėjai buvo laužomi, stabdomi, žalojami kitų scenos partnerių… Kol galiausiai tapo įkalinti juoduose kubuose — dėžėse, tarsi kalėjimuose be išėjimo.

Kaip neapsakomai žiauru man pasirodė ir tai, kad, kiek tos dėžės bebūtų judinamos ir sukiojamos, jie niekad neatsisuko vienas į kitą, prarado paskutinį kontaktą su kitu žmogumi…  Ir tas vaizdas, kai spektaklio pradžioje buvę unikalūs, skirtingi, drąsūs, laisvi, balti, vėliau, palaipsniui, šokėjai savo kalėjimuose net ėmė judėti vienodai, mechaniškai, tiesiog persmelkia širdį… Tai žodžiais nenusakoma ir, tikiu, kiekvienam žiūrovui sukelia atitinkamas ir artimas asociacijas.

O dar tas netikėtas režisieriaus sprendimas — matyti violončeles ne, kaip įprasta, kur nors šone ar net orkestro dauboje, bet virš šokėjų, taip dar labiau juos prislegiant ir suspaudžiant tuose jų baisinguose urvuose. Mane asmeniškai seniai taip stipriai buvo palietęs koks nors spektaklis… O tai man, naujokei šiuolaikinių spektaklių žiūrovei, buvo toks didis atradimas,— kad spektaklis gali paliesti ir sujaudinti be menkiausio žodelyčio. Žmogaus kūnas — stebuklingas ir gali išreikšti visas emocijas!

Šis reginys man šiek tiek priminė ir mano išgyvenimus, kai prieš porą metų turėjau progos dalyvauti Monikos Dirsytės performanse Niekas neatims manęs iš manęs”, vykusiame ArtVilnius meno mugėje. Jame taip pat buvo panašaus kubo — kalėjimo elementai, kuriuos šokėjai stumdė. Mes, sėdintieji viduje, iš visų plaučių rėkėmė, kad niekas neatims manęs iš manęs” ir kovojome už teisę išlikti savimi.

Nors, tai buvo ilgiausias savo trukme mano matytas šokio spektaklis, jis nuo pirmųjų sekundžių užvaldė, praskriejo tiesiog akimirksniu, pamiršus visa aplink, įaugo į mane ir nepaleidžia dar iki šiol… Rodos, šimtus kartų girdėta ir net įgrisusi Ravelio melodija skambėjo visiškai naujai — asmeniškai, giliai, stipriai, kaip niekad. Ypač, pačiame finale, pagaliau prisijungus, paskutinei, aštuntajai violončelei…

Naujasis Baltijos šokis” — magiškas festivalis, nes jame dedasi nepaaiškinami dalykai — čia, lyg mostelėjus burtu lazdele, dingsta nuovargis, laikas lekia net per greitai, netikėtai galima sutikti metų metus nematytus pažįstamus, o šypsenos aplink tiesiog užkrečia.

Nors, per paskutinius porą metų Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklių dėka jau spėjau atrasti meilę šiuolaikinio šokio teatrui, stebiuosi, kaip iki šiol neteko lankytis šioje šokio fiestoje, perlipusioje jau antrą dešimtį. Mano gimtasis miestas kasdien nesiliauja stebinęs — sutikau žmonių, kurie net grįžta trumpam į Lietuvą vien dėl šio unikalaus, kasmetinio renginio. Nesumeluosiu pasakydama, kad tai — tikra puota tiek akims, tiek ausims, tiek sielai.

***

Nuotr. aut.: Dmitrij Matvejev

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *