Filmo „Nijolė“ rež. S.Bozzolo: „bendraujant su Nijole, priešais mane atsivėrė prasmių ir prieštaravimų pasaulis“

Lankydamasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, Skalvijos kino teatre, prieš „Nijolė“ filmo premjerą netikėtai pamačiau pažįstamą veidą. Tad priėjau pasisveikinti – tai buvo senas mano pažystamas iš studentavimo laikų Kaune. Galop, teko apstulbti sužinojus, kad Sandro yra būtent filmo „Nijolė“ kūrėjas!

Apsikeitėme Feisbukais (kaip dabar populiaru išsireikšti) ir štai galop apturėjome pokalbį. Platų, įdomų, artimą ir, žinoma, labai smagų. Paklausinėjau Sandro Bozzolo, kaip jis iš to paprasto italų studento, gyvenusio „Baltijos“ barake 2006-taisiais, štai tapo kino kūrėju. Tada, kaip jis susipažino su Antanu Mockumi, bei kodėl būtent Nijolė, o ne Antanas buvo tas pasirinktas veikėjas.

Kodėl jis savo pirmąjį filmą statė džiunglėse ir ar nebijojo ten gyvačių su aligatoriais. Bei, kaip gi be klausimo apie tas jaunas ir pašėlusias dienas studentavimo laikais Kaune. „Koks smagus klausimas, ačiū!” – jis atrašė, kai jam jį uždaviau.

Pirmas klausimas paprastas: kaip ir kodėl tu tapai kino kūrėju?

Daugiau nei paprastas į jį ir atsakymas: aš visada norėjau rašyti, bet pastebėjau, kad daugumai šiais laikais nebeįdomu skaityti. Prieš 13 metų (Kaune, beje), aš pradėjau bloginti (www.balticman.net), tačiau tas tinklaraštis beveik nebuvo skaitomas. Vėliau, po kurio laiko, pamačiau, kad jei tekstą tu sulieji su filmuotu vaizdu, tarkim, ropojančio vabalo – tada iš karto gausi like‘ų Youtube. Tad tai ir buvo kelio pradžia.

Papasakok apie savo patį pirmąjį kino bandymą – šiuo atveju tai būtų „Amazonia 2.0”. Kodėl būtent džiunglės buvo ta lokacija, kurioje tu pradėjai savo filmografiją? Nebijojai gyvačių, aligatorių ir pan.?

Tai dokumentinis kino filmas apie žmonių bendruomenę džiunglėse, kuri priešinosi naftos kompanijoms, naudojančioms jų gyvenamoje teritorijoje įv. šiuolaikines technologijas, kaip internetas ar saulės panelės. Daugiau nei puikus pavyzdys, kaip bandoma sugriauti gyvenimo pusiausvyrą, kuomet priešpastatomos tradicijos ir technologijos.

Aš ten praleidau 2 mėnesius, toje bendruomenėje ir, taip, tiesą sakant, lengva nebuvo. Jokių bėdų su gyvatėmis ar kitais gyvūnais, tačiau su maistu buvo reikalų – valgėme beveik vien ryžius ir gavome vos keletą kartų žuvies.

Tačiau, kad ir kaip ten viskas buvo, tai be abejo, buvo stipri patirtis.

Sekantis klausimas yra surištas su prieš tai buvusiu. Kuomet sutikau tave Skalvijoje, prieš tau pristatant filmą „Nijolė“, paklausiau apie filmo statymą, kaip ką daryti pradedančiajam? Tad papasakok apie tai plačiau dabar.

Man patiko, kaip išsireiškė Werneris Herzogas: „Kad sukurtum filmą, tau reikia dviejų dalykų: vaikščioti ir žinoti, kaip atrakinti užrakintas duris.“ Ir, tiesą sakant, tai yra tiesa.

Vienas svarbiausių dalykų, pagal mane – tai turėti istoriją, kurią tu nori papasakoti. Ta prasme, kai ką, ką tu velniškai trokšti kitiems išsakyti. O jau visi techniniai dalykai – ateina savaime.

Kitas dalykas, tai tos istorijos pasakojimas. Aš, tarkim, esu vis dar to paieškose, bet ir gerai, kad paieškose, kitaip būtų nuobodu!

Dar labai svarbus dalykas yra tinkami žmonės su kuriais likimas tave suveda dirbti. Bet čia daug nereikia, tarkim, turėk šalia savęs gerą montažistą ir štai jau pusė darbo!

OK, pereikime dabar prie esmės, t.y. filmo „Nijolė“. Kodėl būtent Nijolė Šivickas, o ne jos sūnus Antanas Mockus?

Antanas – stipri asmenybė. Jis turi savybę labai lengvai sueiti su žmonėmis. Ir, manau, visi įdomumai su juo dar laukia ateityje, ko padarinyje aš noriu patyrinėti jo dar būsimus lobynus. Tarkim, kaip menininkas – tą žino gana nedaug žmonių – jis yra sub-art kūrėjas.

Gi bendraujant su Nijole, priešais mane tiesiog atsivėrė prasmių ir prieštaravimų pasaulis. Visuomet jutau, kad ji išreiškia kažkokią užslėptą žinutę. Tačiau, iki šiol manau, kad tiksliai nežinau ką ji norėjo atskleisti, nors kur kas labiau ją jaučiu dabar, nei tada, kai prieš 5 metus pradėjome kurti apie ją filmą.

Be to, per savo gyvenimą, ji itin daug visko patyrė ir išgyveno. Karą, kas yra baisiausia šiuolaikinės Europos istorijoje. Taip pat migraciją, išsekimą, laisvę, meninius tyrinėjimus, motinystę, baisiausius laikus Kolumbijos šiuolaikinėje istorijoje ir t.t. Bei žinoma, mane velniškai sužavėjo jos aistra menui ir jo kūrimui. Man buvo nepaprastai didelė garbė praleisti tiek daug laiko šalia jos.

Iš filmo pristatymo susidariau įspūdį, kad tau filmuojant „Nijolę“ filmas evoliucionavo. Nuo asmenybinio portreto iki juostos apie meilę, kūrybą, šeimą ir laisvę. Tau taip dažnai nutinka, kad pradedi su viena vizija, o eigoje ir baigus darbus, finišuoji su kur kas platesne ir geresne filmo koncepcija?

Manau, kad kiekviena jautri tema randa savo būdą, kaip ją iš rutulioti. Yra režisieriai, kurie yra labai konkretūs ir jie nori, kad viskas būtų aišku, ir apibrėžta dar prieš filmuojant. Mano atveju – tai tyrinėjimo džiaugsmas, kelionė per nežinomybę. Žinoma, tai gali sukelti tam tikrų problemų montažui finale, bet, mano manymu, to padarinyje gaunasi tas stipraus autentiškumo skonis, kurį žmonės jaučia žiūrėdami filmą.

Todėl reikia gerų gerų žmonių komandoje. Su „Nijole“ man labai pasisekė – prodiuserė Dagnė Vildziūnaitė, montažistė Silvija Vilkaitė bei scenaristė Maria Cecilia Reyes – jos sugebėjo įvesti tvarką į mano betvarkę!

Kaip tu, būdamas paprastas studentas iš Italijos, susipažinai su tokiu žmogumi, kaip Antanas Mockus? Kaip subrendo idėja kurti filmą „Nijolė“?

Kai aš buvau „Erasmus“ studentas Kaune, begurkšnojant alų bare ar ką kitką, kažkas tiesiog ėmė ir papasakojo istoriją apie tą beprotį politiką, turintį lietuviškas kilmės šaknis, kuris per meną, kūrybą ir pedagogiką apvertė aukštyn kojomis Pietų Amerikos metropolį. Aš buvau šoke!

Sekančią visą dieną aš praleidau ieškodamas informacijos apie jį „Google“. Tada, grįžęs į Italiją, kad galėčiau vykti į Kolumbiją – iš karto aplikavau stipendijai gauti, kad taip susitikčiau su juo. Galop, Bogotoje sutikau Mariją Cecilia Reyes ir ji mane įtraukė į vaizdo kūrybą.

Kolumbijoje praleidau keletą metų. Per tą laiką (2010 m.) Antanas sukūrė, taip vadinamą, „žaliąją bangą“, kuri pakeitė šiuolaikinį politinį požiūrį jaunoje Kolumbijos kartoje. Aš parašiau disertaciją apie tai, disertacija tapo knyga, kuri buvo išleista Italijoje ir Antanas atvyko į Italiją jos pristatyti. Taip mes tapome draugais.

Grįžus į Kolumbiją apsiginti daktaro laipsnio, jis mane supažindino su Nijole. Buvo lietinga naktis ir ji sėdėjo tamsoje. Nijolė tiesiog ėmė ir paprašė manęs parodyti savo rankas. Aš tai padariau, o jos buvo su šiokiomis tokiomis žymėmis, randeliais, nes prieš savaitę aš dar buvau Italijoje ir pjoviau medieną artėjančiam žiemos sezonui. Ji įvertino tą faktą, kad aš kažką dirbu, ir taip pakvietė mane dirbti kartu su ja. Taip viskas ir prasidėjo.

Kaip tu palygintum „Nijolė“ filmą su kitais savo kūriniais, kalbant tiek apie kūrybinį procesą, tiek pasitenkinimą galutiniu rezultatu?

Geras klausimas. Vienintelis kitas filmas, kuriuo esu patenkintas, yra „Ilmurrán Maasai Alpėse“ (2015). 2014 m. Pakviečiau jauną maasai moterį pakilti į Alpes ir praleisti vasarą su viena paskutinių klajoklių moterimi, dirbančia ir gyvenančia ten kaip avių ganytoja. Tai buvo visiškai nepriklausomas projektas ir aš buvau pasirengęs bet kokio tipo iššūkiui, kad jį įgyvendinčiau.

Tuo metu Italijoje kilo ta nauja rasizmo banga, kuri tiesiog sprogo kitais metais. Tad, dvi moterys iš skirtingų pasaulių, kalbant apie rasę, amžių ir kalbą, kartu išgyveno visą ganymo sezoną, dalindamosi tiek darbu, tiek savo istorijomis. Ir tai kažkuo panašus į Nijolę, nes tai taip pat susiję su migracija ir tarpkultūriniais procesais (aš apie tai parašiau doktorantūros disertaciją). Bet, svarbiausia yra tai, kad tai yra filmas apie ypatingas moteris. Iki šiol mano geriausių filmų herojės yra moterys.

Tu be to esi rašytojas! Esi parašęs knygą. Papasakok apie rašymo procesą, prašau. Kaip tai palygintum su filmų kūryba?

Manau, rašyti yra daug sunkiau ir sudėtingiau. Tai užima daug daugiau energijos ir tai yra vienintelis darbas, kuris mane tiesiog išsekina. Bet rašyti, aš vis tiek rašau gana dažnai, kaip tos terpės savirealizacijos poreikio patenkinimui.

Gi kurdamas filmus, juos darau ne tik savo malonumui. Rašydamas tu esi su savimi, neturėdamas kitų įrankių savo „vidinei kovai“ išlieti. Kuriant filmą galima pasikliauti kitais, t.y. garsu, operatoriumi ir pan. Filmuojant, aš vis dar mokausi kurti scenarijus – to aš iki šiol stipriau daryti nemoku, kaip minėjau. Tad, šioje sintezėje – rašymo sau ir video kūrimo kitiems – tikiuosi, kad kada nors galėsiu parašyti ką nors ilgesnio nei 2 puslapių dienoraštis į dieną.

Filmų kūrimas, rašymas… Kokius dar užslėptus talentus turi ir ruošiesi įgyvendinti?

Ak! „Talentas“ – tas stiprus žodis. Bet jei reikėtų įvardinti dar kažką vieną, tai aš vaikštau. Vaikštau keliavimo prasme – kertant valstybių teritorijas, kylant į kalnus ir pan. Tai man yra labai svarbu, nes svajoju, kad artimiausioje ateityje, mano sekantis filmas bus tiesiog apie taką kokiuose nors kalnuose.

Paskutinis klausimas – nepyk, negaliu jo neužduoti – papasakok apie tas mūsų jaunas ir pašėlusias dienas Kaune 2006 metais. Turiu omeny „Little siena“, Baltijos barako 7 auktšo himną Justice vs Simian „We Are your friends“ ir t.t.

Koks smagus klausimas, ačiū! Tu turbūt neįsivaizduoji, nors ne, greičiausiai įsivaizduoji, kiek daug aš turiu prisiminimų iš tų laikų. Tad tiesiog užmerkiu akis ir varau random: Taip, Little siena. Tada korupcija su šokolado dėžute tai „babushkai“ būdėjimo būdelėje, kaip atsiprašymo dovana už mūsų tusovkes bendrabutyje. Ispanų kalbos pamokos su chebryte iš Ispanijos. Arno skambutis vidury nakties, kurio metu jis įrodinėjo, kad sapno metu telepatiškai bendravo su kitu Erasmusu iš Roterdamo.

Taip pat visi „globėjai“, kurie supažindino mane su vietine kultūra ir užklasinėmis veiklomis. Forsai besimušantys vidury nakties ir beslampinėjantys aplinkui, tarsi ko ieškodami ar tykodami. Visiškai absurdiška dainuška, kurioje dainuojama, kad „Klaipėdoj gyvena mergaitė vardu Dolce gabana“. Alus B.O. (man neseniai pasakė, kad ta vieta jau nebe egzistuoja).

Na, ir be abejo, visi nuostabūs žmonės ir draugai, su kuriais man teko laimė susipažinti ir leisti laiką kartu. Tam, kuris sukūrė Erasmus programą – kiekvienam mieste po statulą!

BLITZ:

  1. Filmuoti ar rašyti? Rašyti apie video meną.
  2. Apdovanojimai ar kritika? Abu, jei tik įmanoma!
  3. Praeitis ar ateitis? Per mūsų kelionę į Lietuvą aš Nijolės pastoviai klausinėdavau: „Kas čia vyko prieš 70 metų?“ Arba „Kaip čia viskas atrodė kai tu buvi vaikas?“ Ir ji visą laiką atsakydavo: „Ką mes veiksime rytoj!?”
  4. Federico Fellini ar Paolo Sorrentino? Federico Fellini, bet ne visi jo filmai.
  5. Alexander Robotnick ar Luciano Pavarotti? Tegu nusprendžia Spotify…
  6. Kaunas ar Genuja? Žiaurus klausimas! Bet, kaip gi, dalis manęs visada bus Kaune.
  7. Viskis ar alus? Alus. Ir visiems skaitantiems po vieną!
  8. Mario Balotelli ar Marco Materazzi? Arno Laisves Alėjoje benešantis dulkių siurblį su kitoje rankoje laikomu plakatu ant kurio užrašyta „Materazzi Vafanculo!” („Materazzi eik velniop!“ – vert. iš italų kalbos).
  9. Dirbti ar svajoti? Šitas fainas. Dirbti dėl svajonių.
  10. „Amazonia 2.0” or „Nijolė”? Nijolė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *