„a-ha“ ir „ZODIAC“ Siguldoje, Latvijoje: apie sintezatorius iš kosmoso ir akustišką vasarą

Progos, pagaliau, pirmą kartą, išgirsti a-ha, negalėjau praleisti. Kas geriausia, ne Trakų Pilyje, Lietuvoje, o pas kaimynus, brolius latvius. Kodėl? Nes aną pirmadienį vyko dar ir Andriaus Mamontovo simfoninė „Naktis, bei Guns‘n‘Roses koncertas Taline (kurį pergrafikavau į Oslą ir apie kurį bus parašyta), tad tereikėjo pasitelkti planavimo veiksmus ir susidėlioti akreditacijas su bilietais į stalčius. Plius, a-ha Latvijoje apšildė ZODIAC! Du aukščiausio kalibro laimikiai vienu ėmimu. Ir, galop, dėstau jums įspūdžius iš Siguldos pilies.

…kuri yra pusantros valandos važiavimo autobusu arba valanda automobiliu. Sigulda – tai jaukus, kurortinis miestelis, kuriame vyrauja Europinė tvarka, daug prižiūrimų parkų, vandens telkinių, katedra ir, minėta, įstabi koncerto erdvė. Pilis – čia labiau sąlyginė sąvoka, mat iš jos ne itin kas yra likę, apart dviejų bokštų su arka, pro kurią įėjus į vidų – daug amžius menančių akmenų. Kitaip, tai yra labiau istoriniai pilies griuvėsiai.

Tačiau aplinka ir atmosfera ten yra tiesiog įstabi. Erdvėje – galybė ilgą laiką skaičiuojančių medžių, o nors latviai šią vietą krikštija „estrados“ sąvoka, tačiau čia nėra jokių dirbtinų prisėdimo ar pasisėdėjimo vietų (išskyrus medinę pakylą neįgaliems, įspūdingai panoramai nužvelgti „balkoną“, bei laiptus, vedančius į bokštą). Visi į renginį sugūžėję muzikos aistruoliai arba stovėjo nedideliame (Trakų Pilies išmatavimų) vejos plote, arba aplink jį, sutūpę tarp medžių ant žemės ar minėtų akmens luitų.

ZODIAC pasirodymas startuoja tiksliai pagal laikrodį, t.y. 20:00, kaip ir buvo skelbta prieš renginį. Kadangi, galbūt, ne visi žino kas yra ZODIAC – supažindinu. Tai viena pirmųjų grupių Sovietų Sąjungoje, kuri pradėjo groti instrumentinę elektroninę muziką, o įkurta ji buvo 1980-tais metais Janio Lusenso, kuris savo idėjai įgyvendinti, pasikvietė bendraminčius studentus iš Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademijos.

Kūrybiškai ansamblis iš Latvijos buvo aktyvus 80-tąjame dešimtmetyje, kuomet išleido 4 studijinius įrašus. Projekto įkvėpėjas buvo, tuo metu labai populiarus Sovietų Sąjungoje elektroninės muzikos prodiuseris iš Prancūzijos, pasivadinęs pseudonimu Space. O subyrėjus SS, visi šią sintezatorinę elektroninę muziką kūrusią grupę pakrikštijo „Latviškaisiais Kraftwerk“.

Dar pridursiu, kad pirmąsias dvi ZODIAC plokšteles Sovietų Sąjungos laikais, turėjo, galima sakyti, vos ne kiekvienas patefoną turintis melomanas, o tų vinilų pavadinimai yra „Disco Alliance“ ir „Music From The Universe“. Iš pastarojo pavadinimo, manau, galėjote susidaryti įspūdį, kad grupės muzikinė vizija ir garsas buvo „apie kosmosą“. Iš savo varpinės pridėsiu, kad šias dvi plokšteles turiu iš tėvų iki šiol ir kadangi esu su jomis užaugęs – ZODIAC pasirodymas man buvo vienodo kalibro, jei gretinti juos su vakaro kaltininkais a-ha.

Ir show trūko, gaila, tik ~45 minutes. Tačiau įspūdžiai iš to – maksimaliai geri. Sovietų Sąjungos Kraftwerk klausiate? Iš pirminės sudėties centre prie vienintelio dviaukščio sintezatoriaus stovėjo tik jo siela Janis Lusensas, gi kitka – su lyderiu palyginus jauni tiek bosistas, tiek gitaristas, tiek mušamaisiais groję muzikantai. Pastarasis, t.y. būgnininkas buvo nerealus. Vos tik jį pradėdavai fotografuoti – artistas kokių reta! Gerąja prasme, nes pradėdavo visaip maivytis plačių šypsenų išraiška.

J. Lusensas buvo apsirėdęs džinsiniais marškiniais ir kelnėmis, gi kiti – taip, kaip ir priklauso „kraftwerkiniams“ – kostiumai su, pas minėtą perkusininką, raudonais batais ir tokios pat spalvos kaklaraiščiu. Gi gitaristas irgi stiliuje – tvarkingai suželiuoti plaukai, o švarko rankovės papuoštos dvejomis baltomis juostelėmis. Žodžiu, vyrai ne tik muzikaliai, bet ir išoriškai daro ne tik sau, bet ir kitiems, jiems klijuojamos gražios etiketės, šventę.

Ir galiu pasakyti, kad tos ZODIAC 45 minutės man buvo daug smagesnės, nei 2 valandos trikrųjų Kraftwerk koncertas, regėtas Slovakijoje, Pohoda festivalyje prieš 4 metus. Priežastis? Tiesiog ištisa masė jų. Pirmiausia tai – vokiečių koncerte – jokio gyvumo, kai latviai – tuo tiesiog spinduliavo. Nes koks įdomumas stebėt 4 nejudančius manekenus, lyginant su 100 % gyvą tiek emocinį, tiek artistinį, tiek garsinį ZODIAC pasirodymą.

Antra – pas pastaruosius jautėsi širdis, o iš tų su kuriais jie yra lyginami – tik sausai įgyvendinama praeitis, be jokio parako. Trečia – apibendrintai išsireikšiu, kad geriau gyvų emocijų šou sielai, nei tos visos super 3D kosminės vizualizacijos (tam yra kino teatrai su kur kas įdomesniais sci-fi kino filmais).

Na, ir galiausiai užbaigsiu taip, kad iš Kraftwerk pasirodymo aš išėjau nebesulaukęs pabaigos, gi ZODIAC klausiau iki paskutinės sekundės, nepaisant fakto, kad kaip fotografas turėjau nurodymą ateiti 20:30 prie vartų (vėlavau 15 min. be baimės).

a-ha jau nebebuvo stipriai punktualūs. Įspūdingas buvo momentas, kaip jie į savo pasirodymą atvyko – juodais džipais apie pusvalandis po apšildančiųjų, kurie įvažiavo pro minią, praskirinėjant ją apsaugos darbuotojams. Susiderinę scenografiją, instrumentus bei paerzinę susirinkusius, apie be 25-ių 22 val. a-ha atidaro koncertą su „Cry Wolf“.

Koncertą girdėjau nuo 7 gabalo „Foot of The Mountain“ (deja, deja praleidęs „Crying In The Rain“), mat reikėjo pasidėti foto aparatūrą į mašiną tolimame nuo pilies parkinge, pas susipažintus kolegas fotografus latvius. O toliau ėjo „Anallogue (All I Want)“, tiesiog magiškai susuokta „Stay On These Roads“, „Manhettan Skyline“, na, ir laukiamiausia kompozicija – „Hunting High And Low“, kurios aranžuotė atlikimo buvo tokia subtiliai graži, kad nors kauk. Arba, teisingiau, lydykis, tirpk.

Kas nebuvo Trakų Pilyje ir nematė koncerto: ant scenos, be a-ha trio, „antrame aukšte“ buvo pozicionuoti net 7 muzikantai – trys merginos su styginiais instrumentais, bosistas, klavišais grojantis ir dainuojantis barzdočius, bei „bačkas“ romiai kontroliavęs pusamžis muzikantas. Dėl šios priežasties, turo pavadinimas „Electric Summer“ man skamba kiek ironiškai, nes juk elektra čia kaip tik pakeista į akustinius smuikus ir violončeles (pas norvegus geras humoro jausmas?).

Tad, to padarinyje, ne tik minėta „Hunting High And Low“ suskambo nepamatuojamai subtiliau nei įraše ar, juo labiau, nei, mano tik įraše klausytame, „Ending On a High Note“ jų atsisveikinimo koncertiniame ture, bet ir visos kitos kompozicijos įvilktos į šį subtilų kostiumą tiesiog gėlė jautrumu į kūną. Juolab, dar pridedant, amžiaus kaitai nepavaldžiam, vos ne angeliškai iki šiol išlaikytam, taipogi išoriškai nesenstančio Morteno Harketo, vokalui.

Koncertas užbaigiamas su „The Sun Always Shine On TV“ daina, kuri kaip reikiant išjudino gan romią publiką. Tradicinis po to sekęs bisas su trimis dainomis iš kurių finalinę, manau, puikiai žinot kokiu pavadinimu yra užvadinta. Tinginiu buvęs visą koncertą ant vejos – per „Take On Me“ pats sau netikėtai kėliau rankas į viršų ne tam, kad filmuoti su smartfonu, o tam, kad gestikuliuočiau jomis į ritmą sinchronu su kojomis. Siguldos pilies estradoje – visuotinis emocinis fejerverkas.

Alus kainavo 3 Eurus, tačiau galima buvo atsiskaityti tik grynais. Man čia ir sekėsi, ir nepasisekė. Nepasisekė, nes neturėjau grynų. Tačiau kai priėjau prie kiosko, kuriame, neva tai, buvo galima atsiskaityti kortele – sutriko tuo metu internetinis ryšys, tačiau ką daryti barmenui, kai bokalas jau įpiltas? Pasiūliau jam mane pavaišinti. Ir brolis latvis juk ne veltui giminė – dar ir šypseną padovanojo.

Apibendrintai – šis dviejų pasirodymų koncertas – viena didelė, jauki ir šilta emocija. Tiesiog fantastiška vietovė. Daug gražių, geranoriškų ir paprastų žmonių. Tada, kaip toje ŽAS lyrikoje „…o barmenas įpila už dyką“. Na, ir pagaliau pamatyti ilgą laiką medžioti groupsai, visiškai lūkesčius pateisinę tiek muzikine, tiek emocine prasmėmis. A-ha stvėrė subtilia emocija, ZODIAC degu noru kartoti. Bet kaip pilnametražinio tipo jų pasirodymą, o ne kaip kažkieno apšildytojus. Tikiuosi to nereikės laukti / medžioti ~3 metus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *