JERUZALĖ – kontrastų miestas (mini ekskursija kult.lt akimis)

Ši vasara daugeliui pasižymės kaip labai prasto oro vasara. Ko padarinyje ji ne vienam festivalininkui ir koncertininkui pagadino muzikos šventę atvirame ore ne kartą. Būtent dėl oro ši vasara man yra ypatinga – pirma, gal per 20 metų, bus tokia, kurios metu nebūsiu aplankęs jokio festivalio. Anei vieno. Užtat per atostogas leidausi į 10 dienų kelionę po Europą, kurios metu aplankiau 7 miestus 4-iose šalyse. Vienas iš miestų yra išskirtinis, ko padarinyje nusprendžiau pasidalinti memuarais apie jį; apie jo egzotiškumą, gražumą (?) ir visokį kitokį –iškumą. Apie ką kalbu? Ponios ir ponai – tai Jeruzalė!

Pradžiai pažersiu šiek tiek istorinių faktų apie šią krikščioniškosios religijos meką. Į Izraelį keliavau, galbūt jums nuskambės tai itin apsileidėliškai – be absoliučiai jokių žinių kodėl konfliktuoja Palestina ir Izraelis. Visada jaučiau empatiją žydų tautai. Man niekada nebuvo suvokiama, kaip galima keikti, niekinti ir tyčiotis iš tautos, jos žmonių, kurie antrojo pasaulio karo metu patyrė tokias kančias ir genocidą nuo nacistinės Vokietijos. Pamenu, kaip keliaudamas traukiniu į Wave Gotik Treffen festivalį Leipcige, filosofavom su vietiniu verslininku apie tokią paradoksalią situaciją, kad vokiečių skriaudas pasauliui, visi labai greit pamiršo, tarsi jas atleido itin lengvai, gi žydų tauta… Ją visi tiesiog niekina! Tad štai pasakoju dabar ką prieš kelionę beguglindamas sužinojau.

Žydai niekina Palestiną, jos žmones ir šlovina komunizmą. Ne visi, bet didžioji dalis. Jums turbūt yra žinoma, kad Izraelis vykdo tiesioginę ekspansiją į Palestiną – masteliais dar didesnę nei Rusija Ukrainoje. Tarkim, Betliejus priklauso tai daliai Palestinos, kuri nuo Izraelio atitverta aštuonių metrų aukščio gelžbetonine siena. Pradėta statyti dar 2003 metais, ši siena vertinama labai kontraversiškai. Iš Palestinos pusės – Palestina tampa uždaryta tarsi kalėjime, kur bet koks žmonių judėjimas labai apribotas, atskiriami ištisi kaimai, siena statoma ne pagal 1967 metų demarkacijos liniją, bet gerokai užgrobiant Palestinos žemes ir t.t.

Teko skaityti, kad Izraelio požiūris į palestiniečius yra toks niekinantis, kad jei karo lauko zonoje būna nukaunami kokie 3, 5 ar 10 Izraelio karių, tai žydai į tai atsako 100 kartų didesnėmis palestiniečių… civilių aukomis. Taip, ne kariškių, o tokiais metodais jie bomborduodavo, bent jau visai neseniai. Tad prieš vykdamas į Izraelį iš empatijos šalies žmonėms pradėjau jausti tiesioginę stiprią antipatiją ir maniau, kad „velnias, į kokią š*kną aš čia, atsiprašant, skrendu..?“

Nusileidęs lėktuvu Ben Gurion airouoste, diena prieš Radiohead koncertą, sėdau į, atrodo, vos 10 šekelių (2,5 Eurų) kainavusį autobusą, kad praleisti dieną ir naktį Jeruzalėje. Išlipęs iš autobuso, matau du dalykus jau stotyje – kariai, kurių tarpe tiesiog masiškai daug gražių kaip velniai jaunų merginų, bei labai, labai daug įvairiausių besimeldžiančiu vyrų – ar tai būtų gėrimų pardavėjas, ar nuvargęs elgeta, ar vintažines audio prekes siūlantis dručkis (šis man įdavė „vizitinę“, kurioje, kas geriausia, ne jo rekvizitai, o kažkokio seno ir, tikriausiai, reikšmingo rabino net ne kontaktas, o aprašymas).

Mano hostelis pozicionavosi itin geroje lokacijoje – beveik pačiame Jeruzalės senamiesčio virdulyje. Koks tas senamiestis? O štai čia ir prasideda „gražumas“. Iš gauto žemėlapio viskas atrodė labai intriguojančiai. Kadangi Izraelis yra tautų katilas, tai žemėlapyje pamačiau senamiesčio suskirstymą į tokias keturias dalis/zonas: Armėniškasis, Krikščioniškasis, Musulmoniškasis ir Žydiškasis. Bevaikštinėjant po senamiestį galėjai justi viso to katilo egzotiškumą – moterys daugiausiai apsigobusios batikomis, vyrai beveik visi su „kasytėmis“, juodais drabužiais ir skrybėlėmis , taipogi nepamirškime stačiatikių popų ir t.t. ir pan. Kaip sakoma, flora ir fauna – visai kaip spalvotame kino filme.

Kaip pats tas keturių zonų senamiestis? Ogi „žydiškas“. Visi žinome a la tiesioginę prigimtį šios mėtytos ir vėtytos tautos – jie yra biznieriai ir iš visko darosi pinigą kur tik įmanoma, ir kaip tik galima. Ar tai blogai? Nemanau. Nes, galų gale, lygiai tokie patys yra amerikonai. Bet tai netrukdo būti jų mentalitetui vienam geriausiam pasaulyje, t.y. didžiuotis savo šalimi, ją mylėti, būti dideliu patriotu ir pan. Tačiau, bevaikštant po senamiestį, kurio aktyvi prekyba iš pradžių pasirodė gana žavi, po laiko tapo itin atstumianti. Ir priežastis ne ta, kad visi mojuoja tau po nosimi su savo prekėmis ir įkyriais siūlymais jas pirkti. Esmė ta, kad visos tos prekybos vietos buvo prikimštos, pasakysiu paprastai, eilinio Gariūninio šlamšto. Ir vos ne visi pardavinėja identiškas šlamštines prekes.

Tos pačios maikės su kvailais užrašais. Tie patys, beveik identiški drožiniai iš medžio. Smilkalai, žvakės bei skrybėlės, kurios mano plikei dar ir per mažos buvo. Paįvairinimas tame ištisame turgujesenamiestyje, man kaip vegetarui (ar tiksliau – pesketarui), buvo mėsos gatvė, kur pardavinėjo vien žalią įvairiausių galvijų skerdieną. Žinot, visa tai labai priminė man Laisvės alėją prieš 10 metų, kada Kaune studijavau, kur pati svarbiausia laikinosios sostinės vieta buvo viena ir ištisa pigių batų krautuvių alėja. Tad Jeruzalė – viena ir ištisa ŠLAMŠTU prekiaujančiuų arabą / žydų vieta.

Kas dar „geriau“ tame Jeruzalės senamiestyje buvo tai „restoranai“. Kabutėse šis žodis dėl to, kad tiesiog tokio dalyko kaip restoranas ten paprasčiausiai nebuvo! Aptikau vieną gatvelę, kuri buvo „maisto įstaigų“ gatvelė su laminuoto vieno lapo meniu, kurį apipavidalindavo išblukę, neproporcingos ir tiesiog neskanios patiekalų foto. Lygiai toks pats pietų patiekalas, beje, ir buvo – daržovių sriuba su vos šilta sunka, kurioje plaukiojo keletas šaldytų daržovių kubikėlių. Antras patiekalas – daržovių kukuliai su šlykščiu padažu ir bulvėmis Fri. Bai-su.

Dabar pasakosiu jums apie pamatytus must see dalykus. Jie buvo trys – Alyvų kalnas, Kristaus Kapo Bažnyčia bei žinoma garsioji Raudų Siena. Pastaroji kaip? Su restorane-zabegalkoje susipažintu vokietuku, kai iki jos atvarėme, juokomis „žavėjomės“ jos ne tai, kad grožiu, kiek unikalumu – eilinis betono (žinau, kad labai, labai seno) ir akmenų monumentas. Su kuriuo dar ir visi kalbasi. Kodėl aš kaip tikintysis taip nepagarbiai atsiliepiu apie sakralų objektą, paklausite manęs? Nes nesu religingas, o filosofiškai tikintysis ir man labai įstrigo vieno Antikos filosofo mintis apie meldimąsi ar paminklams, ar statuloms ar šventiems paveikslams. Jis pasakė: „Melstis akmeniniam monumentui neturi nieko bendro su tikėjimu. Tai yra lygiai tas pats kas kalbėtis su namo siena.“

Toliau sekė svarbiausia krikščionių piligrimų vieta – Kristaus Kapo Bažnyčia, kurioje buvo palaidotas Kristus ir kurioje yra žymusis monumentas, ant kurio krito Kristus ir sutepė ją savo krauju. Šioje vietoje kaip ir priklauso – galybė maldininkų. Visi deda rankas ant to monumento, priglaudžia galvą prie jo, meldžiasi, bei atlieka kitus krikščioniškus ritualus. Gi pati bažnyčia? Kaip pasakytų nelietuviai – totally nothing special. Keliomis dienomis vėliau Airjoje aplankyto Galway miesto Katedra – va ten tai grožis. Gi Kristaus Kapo Bažnyčia? Maža, neišvaizdi, blausiai apšviesta, galiausiai palieka be, tiesiog, kažkokio apčiuopiamesnio gero įspūdžio ar kruopelytės žavesio.

Na, ir galop, vienas iš tų must see pagrindinių 3 dalykų – Alyvų kalnas. Kristus čia išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, pamokslavo savo mokiniams, taip pat Alyvų kalnas yra jo žengimo į dangų vieta. Manėm su susipažintu vokietuku, kad atvarysim į tokią vietą, kaip mano buvo prieš metus regėta Sicilija – alyvų krūmokšniai, žali pievelė ant kurios prisėdę perlaušim viskio fleškutė. Aha, taip ir buvo – jokių medelių, jokios pievelės, jokių Sicilijų ar šiaip lelijų. O vienas ir didelis betono kalnas. Tiesiogine prasme. Užkilome ant jo su taksi ir paguoda ta, kad nuo jo atsivėrė nuostabus visos Jeruzalės vaizdas. Tai prisėdę ant betoninio suolo romantiškai nuleidome saulę ir grįžome iš dieninės dabar jau į naktinę Jeruzalę.

Žinoma, Jeruzalėje pamatyti buvo galima kur kas daugiau, tačiau kai pamatai labiausias, ir svarbiausias, ir kertines jos vietas tokias absoliučiai neįspūdingas… Tiesiog geriau varai į parduotuvę, užsiperki viskio, ir – hostelin ant stogo, nuo kurio atsivėrė visa žaižaruojanti naktinės Jeruzalės panorama.

O apie Tel Avivą nepasakosiu, nes iš vis š*das, ne miestas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *