Kultiškiausi 2020: LIETUVIŠKI VINILAI (Top-10)

…rinktasi buvo iš 17 Lietuviškų vinilų išleistų šiemet. Perleidimai ar trumpi EP į šį sąrašą nepapuolė – norėta buvo išskirti ilgagrojines plokšteles, kaip normalius kūrinius. Taipogi buvo svarstoma ar įdėti keletą albumų, kurie jau seniai yra išleisti Spotify ar CD, bet vinilų pavidalais pasirodys tik kitąmet. Buvo nuspręsta laukti vinilų – būkime biedni, bet teisingi – jei jau vinilų top-10, tai vinilų!

  1. Luctus „Užribis“

Itin laukta plokštelė, ko įrodymas, kad pirkau limited edition pressą, o ne paprastą juodą blyną. Ekstremalus, masyvus ir be kompromisis LT black metalas. Prisipažinsiu, kad labai sunkiai jis man prilipo, gal sunkiausiai iš visų Luctus darbų. Priežastis? Nes „Užribis“ – pavadinimas savaime suponuojantis albumo garsinę koncepciją. Ta prasme, čia nėra vietos silpniems nervams, jautriems ausų būgneliams ir tiesiog lyriškoms dūšelėms, kokiu štai save ir laikyčiau.

  1. Shishi „Mafitishei“

shishi „Mafitishei“ albumas yra po posakiu – užlipta ant grėblio pavadinimu „antrojo albumo sindromas“. „NA x 80“ buvo visiška bomba, o vat „Mafitishei“ EP jau nebe ten pat. Nepaisant to, vinilas vis tiek maloniai klausosi. Norisi ateičiai merginoms palinkėti į garsą įnešti daugiau masės ir dar daugiau kokių nors nesąmonių. Na, kaip ir priklausytų pankuojančioms princesėms.

  1. Cultor „Kibirkštis“

Lietuviškieji Depechai – taip krikštyjami Cultor. Bet nieko nuostabaus, nes ansamlio siela yra LT depechistas nr. 1 Arnas Kazlauskas, o ir trio pavadinimas aiškiai suponuoja vieną Depeche Mode albumo pavadinimą. Iš ties kompleksiškas, rūpestingai išnešiotas ir, žinau, kad ilgai kurtas įrašas. Nuostabiausia man „Kibirkštyje“ yra tai, kad grupė su EBM, synth-pop ir pnš. tonacijų muzika derina LT poezijos klasikų darbus. Puikus darbas ir labai graži viršelio nuotrauka.

  1. Solo Ansamblis „Olos

Be proto stipriai lauktas vinilas. O kaip kitaip, kai debiutinis „Roboxai“ įrašas buvo iš serijos hitas ant hito ir šiaip garsinė LT revoliucija – kuomet klausai ir suvoki, kad to kažko panašaus niekas iki tol dar nebuvo sukūręs (2016 metais Solo Ansamblis buvo Kultiškiausių topo viršūnėje).

Bet „Olos“, bent mane, kiek nuvylė. Pagal mane grupė visgi užlipo ant grėblio pavadinimu „antrojo albumo sindromas“. Matėsi, kad kūrėjai ilgai ieškojo koncepcijos antram ilgagrojui, testavo savo gerbėjus pavieniais singlais, teminėmis vakaruškomis ir pan. Bet… Man tiesiog „Olos“ albume trūksta hitų, kurių buvo pilnas visas „Roboxai“. Ir tiek.

  1. Domantas Razauskas ir Saulius Petreikis su styginių kvartetu

Albumo apžvalgoje rašiau, kad Domantas su Sauliumi yra it kokie Simonas su Garfunkeliu, kažkuria prasme. Jie taip gerai vienas kitą papildo, jog vinilą klausydamas pagauni save, kad sukį jį jau 3 kartus iš eilės. O dar ir styginių kvartetas ant viršaus šio įstabaus suvožtinio – absoliutas Karališko burgerio triumfas. Kada kompozicijos įsigeria širdin, o visi aranžuotiniai sumanymai veikia it tas ilgas single malt viskio finišas – gurkšnoji kokį 18 m. bačkose išlaikytą ir itin gerai subalansuotą kompleksišką kūrinį. Bravo.

  1. Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros

Kas per žmogus yra Andrius Mamontovas? It chameleonas, kuris turi daug atspalvių. Jam yra ir visiškai dzin ką apie jį galvoja muzikos gerbėjai, bet jis ir betarpiškai juos myli. Jis gali parašyti gabalą ar albumą paprastą, kaip du centai, bet gali sukurti ir pop simfoniją, kuri po laiko tampa klasika. Galop jis toks chameleonas, pas kurį niekada nestinga idėjų it tų spalvų – ir gūdžių, ir šviesių, ir ryškių, ir pastelinių.

Tad apie tą patį čia rašau, t.y. apie jo paskutinį albumą „Perlai ir Sakuros“. Bičui jau beveik 60 metų, o jis pakeičia gitaras į sintezatorius ir sukuria tokį albumą, kurio skambesio analogijos kitur nelabai ir kur būtum suradęs – kalbu ne tik apie FOJE+AM=50, bet ir imant muziką apskritai. O kad „Aš vis dar čia“ yra apskritai viena geriausių jo kūrybos dainų man, jau žinote iš Kultiškiausių 2020 LT metų dainų topo.

  1. Baltasis Kiras „Tekančiom Upėm

Kaip rašiau apžvalgoje apie šį albumą, per pirmas kelias perklausas debiutinis Baltojo Kiro vinilas įspūdžio smarkaus nepaliko. Tačiau aš tikrai nesu tas, kuris it prastas karo lakūnas, pirmai pasitaikiusiai baimei – kapituliuoja.

Tiesiog Baltojo Kiro koncepcija yra pagal vieną kūrinį-klasiką „Summertime and the living is easy“ – tereikėjo man tą suvokti ir galop pamilau „Tekančias upes“ stipriai. Ne tik „Mėtų arbata“ bei „Mano draugai“, kurie man yra stipriausi albumo kūriniai, tačiau visas albumas yra it ta kelionė dvasine kanoja per sraunias, gilias, ramias ir spalvingai tekančias upes.

  1.  Ba. „Unplugged“

Oi… Tai yra dar vienas stebuklas. Turbūt suprantate koks jausmas turėti vinilo plokštelę koncerto, kuriame pačiam teko sudalyvauti. O dar kai tas koncertas buvo vienas geriausių šiemet! Pranokęs visus lūkesčius taip, kad klausant vinilą – labai staigiai grįžta tas magijos jausmas, lyg vėl esi tame šou. Siautulingai ramiame išoriškai, beprotiškai intensyviame viduj.

  1. Jurga „Jurga“

Pagaliau! Jurga išleido Albumą iš didžiosios. Kaip smagu man nuo to kaip ilgamečiam fanui ir, kaip smagu, žinoma, už pačią Jurgą. Kada albume, atrodo, nėra itin didelių super hitų, bet ir negali pasakyti klausydamas darbą, kad kuri nors daina yra silpna, ar šiaip iškrenta iš konteksto. Čia radau visko – ir siautulio, ir ramybės, ir kietų momentų, bei švelnių prisilietimų prie sielos. Nuo glostančių baladžių iki užvedančių skambių priedainių, įsigeriančių širdin.

  1. Abudu „Gaisras“

Fan-tas-ti-ka. Vienareikšmiškai geriausias šių metų vinilas. Pamenu, kaip užpraeitamet išgirdau Abudu Sostinės dienose ir likau apšalęs. Tada paklausiau kaip jie skamba studijine versija ir susinepatoginau, kad neišgirdau jų ankščiau, idant įtraukti albumą „Akys žvyro pilnos“ į LT kultiškiausių albumų Top-10.

Gaisras“? Pranoko bet kokius lūkesčius. Kada jaunuoliai groja roką, bet jis apipintas visa krūva visokiausių eksperimentinių motyvų – tiek elektroninių, tiek kilpinių, tiek, kas be ko, gitarinių ir vokalinių. Kada klausai ir nesuvoki, kur prasideda melodija, o kur pasibaigia nesąmonės – viskas susiriša į vientisą lydinį, priverčiantį kapituliuoti. Jei reikėtų šį albumą su kažkuo lyginti, palyginčiau jį su gabalu ir tai būtų Queen „Bohemian Rhapsody“.

Grupė Abudu yra naujoji ateitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *